Vaikystės ryšiai, kurie nulemia mūsų gebėjimą mylėti ir pasitikėti
Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo. Per santykį su tėvais ar globėjais formuojasi ankstyvosios vaikystės patirtys, kurios ir sudaro mūsų vėlesnio prieraišumo pagrindą.
„Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas“, – sako psichologė. Kitu atveju gali formuotis nesaugus prieraišumas, kuris gali pasireikšti skirtingomis formomis.
Ji pabrėžia, kad kiti trys yra nesaugaus prieraišumo tipai.
Kai vaikas ilgam paliekamas vienas ar atstumiamas, o tėvai ar globėjai neįsitraukę į jo gyvenimą, formuojasi vengiamas prieraišumas. Kai rūpestis ar meilė vaikystėje nenuspėjami arba su pertrūkiais, kai vaikas nežino, kada jo poreikiai bus atliepiami, o kada tėvų dėmesys nukryps kitur, formuojasi ambivalentiškas prieraišumas. Jei vaikystėje tėvų elgesys kėlė baimę, buvo grėsmingas ar teko gyventi siaubo, baimės atmosferoje, susiformuoja dezorganizuotas prieraišumas. Nematomi vaikystės pėdsakai: kaip jie veikia mūsų emocijas ir santykius
„Ankstyvosios mūsų patirtys lemia nervų sistemos veiklą, taigi atsižvelgiant į tai, kaip su mumis buvo elgiamasi, formuojasi mūsų gebėjimas reguliuoti emocijas“, – aiškina G. Gutauskienė.
Ji primena prieraišumo teorijos pradininko J. Bowlby mintį, jog jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi tam tikri vidiniai elgesio modeliai bei nuostatos apie save. Šie modeliai lemia daugelį gyvenimo sričių, santykį su savimi bei santykį su kitais.
Tiek fiziologinių, tiek emocinių poreikių nuoseklus ir jautrus patenkinimas kūdikystėje bei vėlesniame vaiko amžiuje, priklausomai nuo jo raidos, formuoja saugaus prieraišumo modelį, kuris lemia tai, jog suaugęs asmuo jaučiasi saugiai, gali pasirūpinti savimi bei kitais, gali laisvai ir tinkamu, saugiu būdu reikšti emocijas (net ir labai supykęs), kurti santykius bei konstruktyviai spręsti problemas.
Kai prieraišumas sutrikdomas, tėvų ar globėjų reakcijos yra abejingos ar reaguojama nenuosekliai, vaikas jaučiasi nesaugiai. „Nesulaukus palaikymo formuojasi požiūris, kad kiti manęs nesupranta ir mano poreikiai yra nesvarbūs, todėl suaugus gali būti sunku tvarkytis su emocijomis, o santykiuose formuojasi nesaugumo jausmas“, – teigia psichologė.
Toks žmogus neišmoksta siekti artumo, jam sunku pasitikėti kitais, paprašyti pagalbos. Augant nesaugioje aplinkoje vystosi poreikis nuolat suvaldyti situaciją, nerimaujama, kad ištiks kažkas netikėto, todėl dažnai į tam tikrus įvykius perdėtai reaguojama kaip į grėsmingus.
Pasak G. Gutauskienės, saugiai prisirišantys žmonės kuria sveikus bei abipusiai vertingus ryšius, gerai jaučiasi bendradarbiaudami su kitais bei būdami vieni. Jie gali pasirūpinti savimi ir kitais, suprasti tiek savo, tiek kitų poreikius bei juos atliepti, apsvarsto įvairias galimybes bei mąsto lanksčiai, todėl konstruktyviai sprendžia iškilusias problemas ar konfliktus.
„Kiekvienas iš mūsų esame unikalus, todėl ir nesaugus prieraišumas gali pasireikšti skirtingais būdais, vis tik vienas esminių dalykų – tai nesaugumo jausmas santykiuose, abejonės ir nepasitikėjimas kitais“, – pastebi psichologė.
Pasak jos, tokie žmonės dažnai mano, kad nėra verti meilės, todėl jiems gali būti sunku pasitikėti arba, priešingai, atsiranda polinkis per daug prisirišti. Jaučiamas nuolatinis nerimas, kad tuoj atsitiks kas nors negero, kad partneris paliks ar įskaudins, todėl dažnai kyla prieštaringi jausmai tarp noro būti santykyje bei noro atsitraukti, užsisklęsti. Gali būti sunku atpažinti savo jausmus bei kalbėti apie juos, priimti pagalbą iš kitų.
Kai meilė kelia nerimą: nesaugus prieraišumas poroje
G. Gutauskienė pastebi, kad poros santykių modelis dažnai būna susijęs su patirtimis, kurias įgijome augdami, o ne su mūsų partnerio trūkumais.
Nesaugaus prieraišumo atveju formuojasi poreikis nuolat tikrinti aplinką bei perdėtai reaguoti į grėsmes. Grėsmės pojūtis artimuose santykiuose ypač trukdo konstruktyviai spręsti problemas.
„Pavyzdžiui, jeigu vyrauja ambivalentiškas prieraišumo tipas, iš partnerio gali būti nuolat tikimasi patvirtinimo ir meilės prisipažinimo, jaučiamas perdėtas pavydas ir nuolat galvojama apie santykius. Vengiamo prieraišumo tipo žmonėms būdinga vengti artumo bei menkinti santykių svarbą. Dezorganizuoto prieraišumo tipas pasireiškia prieštaringu elgesiu, žmogus gali labai norėti santykių, bet kartu bijoti, todėl kyla stiprūs vidiniai konfliktai, dėl to pasireiškia nepastovumas santykiuose“, – aiškina psichologė.
Ji pabrėžia, kad esant susiformavusiam nesaugaus prieraišumo tipui santykiuose nuolat ieškoma trūkumų, nerimaujama, kad partneris paliks, todėl dažnai tokie žmonės jaučiasi liūdini, pikti ar nusivylę dar gerokai iki to, kol kažkas nutinka jų santykiams. Tokiems asmenims svarbiausia pastovumas ir nuraminimas.
Prieraišumo tipas lemia ir reakciją į konfliktines situacijas. „Žmonės, kuriems susiformavęs saugus prieraišumo stilius, konfliktų metu reaguoja ramiau, siekia konflikto sprendimo, geba išsakyti savo jausmus bei išklausyti kitą, ieškoti būdų, kaip tą santykį atkurti ar pataisyti. Dažniausiai konfliktas išsprendžiamas konstruktyviai, net jei emocijos būna sunkios ar stiprios“, – sako G. Gutauskienė.
Jei susiformavę nesaugaus prieraišumo tipai, pavyzdžiui, vengiamas – konflikto atveju asmenys yra linkę atsitraukti bei užsidaryti savyje, emocijas slopina, todėl gali atrodyti, kad nenori spręsti problemos.
Nerimastingas (ambivalentiškas) prieraišumo stilius lemia, kad asmuo emocijas išgyvena labai intensyviai, gali perdėtai reaguoti bei interpretuoti kylančias problemas kaip grėsmę santykiams.
Dezorganizuotas prieraišumo stilius gali lemti, kad asmuo ir nori artumo, ir kartu atstumia kitą asmenį, todėl gali reaguoti labai impulsyviai, netgi agresyviai.
Prieraišumas šeimoje: kaip tėvų elgesys formuoja vaikų emocinį pasaulį
Pasak psichologės, prieraišumo tipas lemia, kaip žmogus kuria santykį tiek su savimi, tiek su kitais, jaučia artumą, įveikia kylančius iššūkius bei reguliuoja savo emocijas. Tai veikia ne tik poros santykius, bet ir visą šeimos dinamiką bei tėvystę.
G. Gutauskienė pabrėžia, kad jei šeimoje vyrauja saugaus prieraišumo stilius, jaučiama darna – šeimos narių ryšiai tvirti, grįsti atvira komunikacija bei pasitikėjimu, visi šeimos nariai jaučiasi saugiai, laisvai išsako savo poreikius bei įsiklauso į kitų, greitai pastebi nesutarimus. Konfliktai sprendžiami konstruktyviai – pagarbiai bei atvirai. Vaikai, kurių tėvai vadovaujasi saugaus prieraišumo tipu, jaučiasi saugiau, formuojama sveika savivertė, emocijų reguliacija bei gebėjimas kurti ryšius bei spręsti konfliktus.
Pasak psichologės, ambivalentiško prieraišumo tipas gali lemti tai, kad šeimoje vyrauja daug neapibrėžtumo, gali kilti konfliktų dėl dėmesio, pavydo, siekio jaustis pripažintam ir įvertintam (dažnai kyla jausmas, kad „esu nepakankamai gera mama / tėtis“), sunku suprasti bei saugiai reikšti savo emocijas. Tėvai gali būti per daug arba per mažai globojantys, kartais atstumiantys, taigi vaikai taip pat gali tapti itin jautrūs ir nuolat nerimauti.
Vengiamas prieraišumas, specialistės nuomone, dažnai susijęs su šaltais santykiais, su tėvais, kurie emociškai „nepasiekiami“. Vaikams augant tokioje aplinkoje nuolat trūksta šilumos, palaikymo. Kylantys konfliktai dažnai „sprendžiami“ vengimu bei problemų ignoravimu. Vaikai išmoksta tėvų „nevarginti savo problemomis“, todėl dažnai nuslopina savo jausmus, kurie pasireiškia netinkamu elgesiu ar prislėgta nuotaika.
Dezorganizuotas prieraišumas siejasi su prieštaringomis emocijomis, nestabilumu bei netikrumu. Tėvai, kuriems būdingas šis prieraišumo tipas, dažnai būna emociškai išsiderinę, jiems būdinga nuolat gyventi „reagavimo į pavojų“ būsenoje, jie gali staigiai susijaudinti, atsiriboti ar visiškai užsisklęsti. Šeimos santykiai neturi aiškaus modelio.
„Jei tėvai gyvena su neišspręstomis traumomis, gali sąmoningai arba nesąmoningai skatinti savo vaikus imtis už juos atsakomybės. Tai yra viena didžiausių priešingybių normaliems santykiams, nes įprastai tėvai turi vaiką saugoti bei rūpintis juo tenkindami jo poreikius, o ne atvirkščiai“, – pabrėžia psichologė.
Ji pastebi, kad šeimoje gali vyrauti ne vienas prieraišumo tipas ir šie skirtumai taip pat gali veikti šeimos dinamiką bei tėvystę. Vis tik svarbu suprasti, kad vaikai mokosi ne iš tobulų tėvų, o iš tų, kurie savo pavyzdžiu rodo, kaip svarbu pripažinti klaidas bei spręsti kylančias problemas.
„Saugus prieraišumas nereiškia, kad vaikai turi gauti viską, ko užsigeidžia, kad nepatiria nusivylimo. Tėvai neturi būti tobuli. Svarbu pozityvi aplinka, kurioje gimsta pasitikėjimas – jaučiama priežiūra ir globa iš tėvų, kai jie rūpinasi vaiku, žino, ką jis veikia per dieną, su kuo leidžia laiką, bei priklausomai nuo vaiko amžiaus užtikrina saugią aplinką ir suaugusiojo priežiūrą, jei patys negali būti kartu“, – sako G. Gutauskienė.
Kelias į saugesnius santykius: ką galime keisti savyje
Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas. „Net jei vaikystė nebuvo tobula, mokslininkai, tyrinėję prieraišumo stilius, teigia, kad mums užprogramuota siekti saugumo, taigi pagrindinė mūsų užduotis išsiaiškinti, kas trukdo ir ką daryti, kad saugaus prieraišumo modeliai dominuotų“, – teigia ji.
Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą. Mūsų smegenims būdingas neuroplastiškumas, nulemiantis gebėjimą keistis, tobulėti bei prisitaikyti.
„Svarbu suprasti, kad visi poreikiai nebus visada atliepti ir nebus idealių tėvų, tokie ir patys nebūsime, – sako G. Gutauskienė. – Tačiau gera žinia ir yra ta, kad to ir nereikia. Atpažindami savo prieraišumo modelius ir turėdami apie tai žinių, galime tas žinias panaudoti siekdami pokyčio, kuris įmanomas per savirefleksiją, sąmoningumą bei terapiją.
Pasak specialistės, reikia mokytis tapti saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, dirbti su nuolat kylančiais jausmais. O šį procesą galime skatinti būdami su kitais bei stengdamiesi keisti santykių modelius.