Apie tai kalbamės su neseniai trečio vaikelio susilaukusia mama, nuomonės formuotoja ir turinio kūrėja Kamile Markeviče, instagrame žinoma kaip Camile Markus. Ji atvirai dalijasi savo patirtimi bei patarimais, o ekspertinį požiūrį papildo finansų konsultantė Roberta Kazilionienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie pinigus – nuo mažumės
Kamilė įsitikinusi, kad su vaikais apie finansinį raštingumą, taupymą bei pinigų vertę reikia kalbėti kiek įmanoma anksčiau.
„Auginu tris vaikus, tačiau noriu pasakyti, kad dalinuosi patarimais, kuriuos taikau vyriausiam sūnui Benediktui. Jam lapkritį sueis aštuoneri – būtent su juo pradėjome taikyti praktinius finansinio raštingumo principus.
Mano nuomone, apie pinigus verta pradėti kalbėtis dar ikimokykliniame amžiuje, kai vaikas pradeda skaičiuoti ir supranta priežasties-pasekmės ryšius. Tai gali būti paprasti pokalbiai apie kainas, taupymą ar pasirinkimus parduotuvėje.
Kai mano sūnui buvo ketveri-penkeri metukai, mes kai tik kūrėmės naujuose namuose – pirkome baldus, keitėme automobilį, todėl natūraliai aplinkoje atsirado daug klausimų apie kainas, pinigų vertę, jų leidimą. Jo klausimas „kiek kainuoja“ tapo puikia proga paaiškinti vertės sąvoką.
Pinigai – ne paslaptis, o gyvenimo dalis
Trijų vaikų mama sako, kad pinigai – labai natūrali gyvenimo dalis, to nereikėtų vadinti paslaptimi arba suaugusiųjų reikalu. „Visada aiškinu vaikams, kad pinigai atsiranda tada, kai mes kažką darome – dirbame, padedame kitiems, sukuriame vertę.
Kai Benediktas padeda filmavimuose arba reklamos projektuose, jis mato, kad už įdėtą laiką ir pastangas yra gaunamas atlygis. Taip jis supranta, kad pinigai neatsiranda kortelėje iš niekur – jie yra tam tikro darbo rezultatas ir atsakomybė.
Visada atsiklausiu Benedikto ir suteikiu jam galimybę pačiam priimti sprendimą dėl dalyvavimo filmavimuose.
Pinigus stengiuosi parodyti kaip priemonę, o ne tikslą. Mano manymu, tai įrankis, padedantis įgyvendinti svajones ir pasirūpinti tuo, kas svarbu“, – įsitikinusi turinio kūrėja Kamilė.
Moko skaičiuoti ir sekti savo išlaidas
Kamilė sako, kad namuose apie pinigus kalba gana nemažai, o šeima turi savų taisyklių, padedančių vaikams mokytis planuoti.
„Šią vasarą atostogaudami pirmą kartą Benediktui patikėjome visą jo atostogų biudžetą – pinigus įdavėme į jo piniginę ir paaiškinome, kad gali išleisti viską iškart arba paskirstyti po truputį, planuodamas kiekvienos dienos išlaidas. Kartu išskaičiavome, kiek pinigų tenka vienai dienai, kad jis aiškiai suprastų, kiek kainuoja pramoga, saldumynas ar žaislas ir kiek lieka kitiems norams.
Jis iškart pradėjo klausinėti – kiek pinigų liks, jei viršys dienos biudžetą, ar gali „pasiskolinti iš kitos dienos“, kodėl kitą dieną suma mažesnė. Tai buvo labai gera praktinė patirtis, parodžiusi, ką reiškia atsakomybė ir planavimas.“
Ji priduria, kad šiandieninių vaikų pramogos gerokai skiriasi nuo tų, kurias turėjo jų tėvai vaikystėje – jos dažnai kainuoja daugiau ir reikalauja išsamesnio planavimo.
Svarbu nuo mažens ugdyti supratimą, kad pramogos nėra savaime suprantamas dalykas – ne „panorėjau ir gavau“, o rezultatas uždarbio, atsakomybės ir pasirinkimų.“
Vadovaujasi ekspertų patarimais
Kamilė sako, kad lemtingu posūkiu jos požiūryje į finansus tapo pokalbis su finansų konsultante Roberta Kazilioniene.
„Niekas kitas anksčiau man nėra taip aiškiai ir paprastai sudėliojęs finansinių prioritetų kaip Roberta. Po mūsų pokalbio man tapo visiškai aišku, kaip elgtis su pinigais – kiek ir kokiu principu taupyti, kiek skirti šeimos poreikiams, o kiek kaupti savo ir vaikų ateičiai.
Kamilė priduria, kad Roberta yra žmogus, kuriuo finansų tema ji labai pasitiki. „Priėmusi sprendimus pagal jos siūlomą 50–30-20 taupymo principą supratau, kiek daug anksčiau turėjau emocinių pirkinių ir kaip mažai dėmesio skyriau taupymui.
Roberta man padėjo pamatyti prasmę taupyti net ir mažomis dalimis dideliems tikslams.
Viskas prasidėjo nuo konsultacijų su ja, o dabar džiaugiuosi galėdama rodyti savo vaikams pavyzdį – kaip elgtis su pinigais atsakingai, o ne išleisti viską iki paskutinio cento ir tikėtis, kad situacijos išsispręs pačios.“
Kviečia į keturių savaičių iniciatyvą šeimoje
Kamilė, kalbėdama apie finansus ir pinigų svarbą šeimoje dalijasi idėja, kaip šeimos galėtų pradėti kalbėtis su vaikais apie pinigus per žaidimus ir realias situacijas. Ji siūlo prasmingą keturių savaičių planą – iniciatyvą, padedančią vaikams natūraliai pažinti finansinio raštingumo pagrindus namuose.
Pirmąją savaitę pažinkite su vaikais pinigus – nagrinėkite monetas, banknotus, skaičiuokite juos, kalbėkite apie vertę. Antrąją savaitę susiplanuokite dienpinigius ir aptarkite, kam norite išleisti, o kam – pataupyti.
Trečiąją savaitę, žaisdami namuose „parduotuvę“, planuokite pirkinius ir savaitgalio biudžetą, imituokite realias situacijas. Ketvirtosios savaitės metu sukurkite ilgalaikius tikslus – pasirinkite kartu norimą daiktą arba pramogą ir kartu skaičiuokite, kaip ją pasiekti. Toks paprastas žaidimas lavina vaikų finansinį raštingumą, stiprina ryšį ir moko prisiimti atsakomybę“, – pataria Kamilė.
Finansinis raštingumas prasideda nuo 50–30–20 taisyklės
Australijoje gyvenanti finansų konsultantė Roberta Kazilionienė sako, kad vaikų finansinis raštingumas šeimoje gali prasidėti nuo labai aiškios ir paprastos taisyklės, kuria vadovaujasi ne tik pati, bet ir jos klientai visame pasaulyje, su kuriais kasdien dirba.
„Šeimoje su vaikais laikomės 50–30-20 taisyklės. Didžiausia dalis skiriama pragyvenimui, vaikų atveju – norimam daiktui ar žaislui nusipirkti. 30 procentų vaikai pasideda į vokelį, taupyklę ir kaupia norimam tikslui su tikslu išleisti didesniam daiktui.
Likusį 20 procentų įdarbiname ateičiai – pinigai keliauja į investicinį fondą, pavadinimu tėtis (juokiasi).
Vaikai jam atiduoda suprasdami, kad tai yra tėčio investicinis fondas. Tėtis juos deda į atskirą sąskaitą ir po kurio laiko vietoje to, kad, pavyzdžiui, vaikai atidavė 10 dolerių, fondas uždirba daugiau ir atiduoda vaikui 20 dolerių. Finansinis raštingumas prasideda nuo šios taisyklės.“
Neretai girdima, kad vaikai pinigus užsidirba atlikdami namų ruošos darbus, skaitydami knygas ar padėdami buityje. Roberta Kazilionienė ir Kamilė nesutinka su tokiu požiūriu ir sako, kad namų ruošos darbai – tai atsakomybės ugdymas, o ne galimybė užsidirbti.
Vis tik Australijoje, kaip sako finansų konsultantė, požiūris vyrauja kiek kitoks: „Kalbant apie australų šeimas ir draugus, vaikai skaito knygas ir gauna tam tikrą pinigų sumą, iškrito dantukas – gauna pinigų. Yra šeimų, kurie moka pinigus už sutvarkytą kambarį.
Aš su tuo nesutinku jokiu būdu – tai yra namų ruošos darbai, kurie turi būti padaryti. Būna, kad vaikai, girdėdami, kad kiti taip daro, sako, tačiau mes į tai žiūrime griežtai – lovų ir žaislų tvarkymas yra įprastinis reikalas, mūsų visų pareiga.“
Skatina kūrybiškumą ir verslumą
R.Kazilionienės šeimoje yra itin skatinamas verslumas ir vaikų kūrybiškumas: „Mes skatiname vaikus galvoti idėjas ir verslus, kurie kuria žmonėms pridėtinę vertę, darbo vietas.
Jie yra pakankamai maži, tačiau mes matome, kaip stiprėja jų kūryba. Duodame idėją – pavyzdžiui: sukurk ką nors tokio, kas duoda naudą žmonėms. Mes skatiname vaikus tą daryti.
Būna, suruošia vaikai restoraną, paruošia vaisių, desertų pagal savo galimybes, imituoja restoraną – vienas šefas, antras padavėjas, trečias pasitinka svečius.
Jie visi trys susikoperuoja, mes ateiname pavalgyti, mus aptarnauja, paliekame tikrus pinigus. Gavę pinigus, jie juos pradeda skirstyti vadovaudamiesi pagrindine taisykle 50–30-20.
Dar vienas būdas, kurį taikome su vaikais – jie „atidaro“ savo parduotuvę – prigamina žaisliukų, apyrankių.
Mes ateiname apsipirkti su realiais pinigais, sumokame už jų pagamintas prekes. Tokiu būdu skatiname kurti ir mąstyti kaip verslininkus, kad gali sukurti vertę kitiems.“