Gebėjimai atsiranda kur kas anksčiau
Edukologė Jovita Ponomariovienė pastebi, kad vaikų gebėjimai skaityti ir skaičiuoti šiandien atsiranda gerokai anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius. Tai lemia pokyčiai ikimokyklinio ugdymo programose, pasikeitę tėvų lūkesčiai, skaitmeninių technologijų naudojimas ir augantis supratimas apie ankstyvosios raidos svarbą.
„Ikimokyklinio ugdymo programos tapo kryptingesnės – darželiuose daug dėmesio skiriama kalbos, garsinės analizės, skaičiavimo ir loginio mąstymo žaidimams, todėl pirmosios raidės ir skaičiai vaikams tampa natūralia jų kasdienybės dalimi. Savo vaidmenį atlieka ir tėvų lūkesčiai: šiuolaikiniai tėvai aktyviau įsitraukia į ankstyvąjį ugdymą, daugiau skaito, moko raidžių, stebi vaiko raidą ir stengiasi „neatsilikti“ nuo aplinkos.
Prie to prisideda ir skaitmeninės technologijos – edukacinės programėlės ir interaktyvūs žaidimai. Be to, visuomenėje stiprėja supratimas apie ankstyvosios raidos svarbą, todėl raštingumo ir matematiniai gebėjimai laikomi nebe tik mokyklos, bet ir ankstyvosios vaikystės ugdymo dalimi. Dėl šių priežasčių dauguma vaikų į pirmą klasę ateina jau turėdami pradinių skaitymo ir skaičiavimo gebėjimų, nors šie įgūdžiai labai individualūs ir ne visiems formuojasi vienodai lengvai“, – teigia edukacinių priemonių „Qkas“ kūrėja J. Ponomariovienė.
Pasikeitusi aplinka ir suaugusiųjų įsitraukimas
Anot švietimo ekspertės, šiandien vaikai daug dalykų išmoksta anksčiau nei ankstesnės kartos. Pirmiausia, jie anksti pradeda naudotis technologijomis. Tai ugdo jų gebėjimą greitai apdoroti vizualinę informaciją ir orientuotis skaitmeninėje erdvėje.
Be to, šiuolaikiniai vaikai anksčiau įgyja socialinių ir komunikacinių įgūdžių. Dėl gausybės ugdymo veiklų, būrelių ir bendravimo grupėse jie greičiau išmoksta reikšti emocijas, spręsti konfliktus, bendradarbiauti.
Pasak J. Ponomariovienės, pastebimas ir ankstyvesnis loginio mąstymo ir problemų sprendimo vystymasis. Net paprasti žaidimai ar konstrukcinės veiklos (pvz., LEGO, „Minecraft“, edukacinės aplikacijos) skatina vaikų gebėjimą planuoti, numatyti kelis žingsnius į priekį, išbandyti hipotezes.
Galiausiai, dabartiniai vaikai anksčiau susipažįsta su pasaulio įvairove – kalbomis, kultūromis, mokslu, gamtos reiškiniais. Informacijos kiekis, su kuriuo jie susiduria kasdien, yra didžiulis, o edukacinis turinys prieinamas net labai anksti.
Tiesa, nors įgūdžiai atsiranda anksčiau, jų gylis labai skiriasi. Ankstyvas susipažinimas nereiškia brandos – intelektinė, emocinė ir socialinė raida vis tiek vyksta savo tempu, todėl vaikui būtina sudaryti sąlygas mokytis pritaikytai, be perteklinio spaudimo.
Kaip žinoti, ar vaikas pasiruošęs mokytis?
„Šiuolaikiniai tyrimai ir praktika rodo, kad vaikai nėra pasirengę mokytis raidžių, skaitymo ar skaičiavimo pagal vieną amžiaus ribą – jų pasirengimas priklauso nuo brandos, o ne nuo metų skaičiaus. Vis dėlto galima išskirti tam tikrus požymius, rodančius, kad vaikas jau pasiruošęs šiems įgūdžiams“, – sako psichologė-psichoterapeutė Emilija Baltrūnaitė.
Anot specialistės, visų pirma, reikia vertinti kalbinę raidą. Vaikas turi aiškiai tarti žodžius, suprasti sakinius, domėtis garsais ir jų skambesiu. Jei vaikas mėgsta rimuoti, žaisti žodžių žaidimus, klausinėja, kaip kas parašyta – tai pirmieji ženklai, kad jis pasiruošęs raidėms.
Taip pat svarbi dėmesio ir atminties raida. Vaikui turi būti bent minimaliai įmanoma kelias minutes susitelkti į užduotį, atkartoti garsus, formas ar sekas. Nesusiformavus dėmesio išlaikymui, net ir labai norint, skaitymo pradžia tampa varginanti.
„Reikšmingos įtakos turi ir smulkioji motorika. Gebėjimas laikyti pieštuką, nubrėžti liniją ar atkartoti formą rodo, kad rankos raumenys pasirengę raidelėms – nes raštingumas yra ne tik kalbinė, bet ir motorinė veikla.
Svarbus ir loginis mąstymas bei skaičiavimo suvokimas. Skaičiai neturi būti tiesiog įsiminti – vaikas turi suprasti, kad jie kažką reiškia: kiek yra daiktų, kuo skiriasi „daugiau“ ir „mažiau“, kaip atrodo paprastos sekos. Šis konceptualus suvokimas yra svarbesnis nei ankstyvas bandymas skaityti skaitmenis.
Visų svarbiausia – vaiko motyvacija ir smalsumas. Jei jis pats rodo norą aiškintis, kas parašyta, lygina raides, klausia apie skaičius, tai ženklas, kad vidinė branda jau atėjo“, – teigia „Qkas“ įkūrėja E. Baltrūnaitė.
Kodėl vieniems pavyksta, o kitiems – ne?
Pasak specialisčių, dažniausiai mokymosi iššūkiai kyla ne dėl gebėjimų stokos, o dėl skirtingo raidos tempo ir aplinkos įtakų. Pavyzdžiui, mažiau išvystytos smulkiosios motorikos ar neigiamos technologijų įtakos.
„Kartais vaikams sudėtinga išgirsti, atskirti ir sujungti garsus į žodį. Jie gali žinoti raides atskirai, bet skaitymas vis tiek „nesiklijuoja“. Ilgiau trunkančios, nuoseklumo reikalaujančios veiklos vaikams tampa iššūkiu, ypač jei jie įpratę prie greito, fragmentuoto skaitmeninio turinio. Skaitymas ir skaičiavimas reikalauja lėtesnio tempo, kantrybės ir pastovumo – gebėjimų, kurie šiuolaikiniams vaikams ne visada būna pakankamai išvystyti.
Kai kurie vaikai jaučia rankos nuovargį, sunkiai valdo pieštuką, netiksliai atlieka rašymo judesius, todėl raidės „nesigauna“, o tai mažina motyvaciją. Vaikai gali išmokti skaičius mechaniškai, bet nesuprasti, ką reiškia „penki“ ar „mažiau/daugiau“, o skaitydami gali neatpažinti, kad raidės sudaro reikšmingą žodį. Tokiu atveju jie mokosi paviršutiniškai ir dėl to stringa vėlesniuose etapuose“, – sako J. Ponomariovienė.
Sunkumų gali kilti ir dėl emocinių priežasčių, pavyzdžiui, jei aplinka lygina su kitais („kiti jau skaito“), jei tėvai ar pedagogai skubina, vaikai pradeda jausti nerimą, vengia mokymosi, praranda pasitikėjimą savimi. Toks emocinis fonas tiesiogiai mažina mokymosi efektyvumą.
Svarbiausia suprasti, kad šie iššūkiai yra įprasti ir dažniausiai laikini. Tinkama pagalba, ramesnis tempas, žaismingi metodai ir nuosekli parama leidžia vaikams pasivyti natūraliai ir išvengti ilgalaikių mokymosi sunkumų.
Ką galima daryti namuose?
J. Ponomariovienė įsitikinusi, kad tėvai gali labai reikšmingai prisidėti prie vaiko skaitymo, raidžių ir skaičiavimo mokymosi namuose, tačiau svarbiausia tai daryti žaismingai, be spaudimo ir remiantis vaiko raidos tempu.
Pavyzdžiui, dažnai kalbėtis, kartu skaityti knygas, aptarti paveikslėlius, žaisti žodžių žaidimus. Tokios natūralios situacijos stiprina žodyną, garsinį suvokimą ir smalsumą raidėms. Be to, tėvai gali įtraukti vaikus į kasdienes matematikos patirtis: matuoti ingredientus gaminant, skaičiuoti daiktus namuose, lyginti, kas yra daugiau ar mažiau, žaisti paprastus stalo žaidimus. Tokie praktiniai veiksmai suteikia skaičiams prasmę. Svarbu palaikyti smulkiosios motorikos raidą – piešiant, karpant, lipdant, konstruojant. Šios veiklos tiesiogiai padeda pasirengti rašymui.
„Esminis dalykas – pozityvumas ir kantrybė. Vaikas geriausiai mokosi tuomet, kai jaučia palaikymą, kai jo pasiekimai pastebimi, o klaidos traktuojamos kaip normalus mokymosi procesas. Tėvų užduotis – ne mokyti „kaip mokykloje“, o padėti vaikui pamilti mokymąsi ir atrasti pasitikėjimą savimi“, – pataria J. Ponomariovienė.
Technologijos – nauda ar žala?
Edukologė technologinių priemonių naudojimą mokymosi procese vertina kaip vertingą ir natūralų šiuolaikinės vaikystės elementą, tačiau tik tuomet, kai jos naudojamos tikslingai, saikingai ir subalansuotai.
„Technologijos gali būti puikus pagalbininkas: interaktyvūs žaidimai lavina garsinį suvokimą, raidžių atpažinimą, loginį mąstymą, programėlės leidžia mokytis per žaidimą, o vizualiniai sprendimai padeda vaikui greičiau suprasti abstrakčias idėjas. Taip pat jos motyvuoja: vaikams patinka matyti rezultatą iškart, atlikti trumpas, dinamiškas užduotis, o tai ypač veiksminga pradedant mokytis skaičiavimo ar skaitymo.
Vis dėlto, technologijos negali pakeisti gyvo bendravimo, tikro patyrimo ir emocinio ryšio, kurie yra kertiniai ankstyvajai raidai. Ilgalaikis ar netikslingas naudojimas gali mažinti dėmesio koncentraciją, kelti per didelį informacinį triukšmą ir apsunkinti gilesnį mokymąsi. Todėl svarbu, kad technologijos būtų papildymas, o ne pagrindas“, – teigia J. Ponomariovienė.
Anot jos, geriausias sprendimas – vadinamasis „protingas derinimas“: trumpi, aiškiai apibrėžti technologiniai užsiėmimai (pvz., 10–15 min. edukacinės programėlės), derinami su gyvu skaitymu, žaidimais, judriomis veiklomis, sensorika, pokalbiais ir kūryba. Tokiu būdu technologijos praturtina mokymąsi, bet nepakeičia to, kas vaikams yra esmingiausia – tyrinėjimo ir ryšio su suaugusiuoju.