Apie tai, kaip mediacija veikia praktikoje ir kodėl ji dažnai tampa geresne alternatyva teismui, kalbamės su teisininku, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesoriumi ir mediatoriumi dr. Roku Uscila.
Lietuva jau dvidešimt metų užtikrina mediacijos paslaugą. Ką tai pasako apie mūsų valstybę?
Tai reikšmingas valstybės brandos ženklas. Įtvirtindama privalomąją mediaciją, valstybė parodo pasitikėjimą savo piliečiais ir pripažįsta jų gebėjimą savarankiškai spręsti konfliktus.
Šeimos ginčai yra vieni jautriausių, nes juose sprendžiami tarpusavio santykiai, vaikų interesai ir kiti kasdienio gyvenimo klausimai. Todėl svarbu, kad tokie konfliktai būtų sprendžiami dialogo būdu, kalbantis ir ieškant bendro sutarimo.
Kodėl mediacija laikoma veiksminga alternatyva teismui?
Teismo procesas neišvengiamai reiškia sprendimą, priimamą „iš viršaus“, o mediacijoje sprendimus formuoja patys ginčo dalyviai. Tokie sprendimai paprastai yra tvaresni ir lengviau įgyvendinami, nes jie pasiekiami susitarimo būdu. Teismo sprendimą žmogus vykdo, nes „taip reikia“, o mediacijoje priimtą sprendimą – nes taip pats nusprendė.
Mediacija veikia, ir tai galime iliustruoti faktais. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos duomenis, į privalomąją mediaciją nukreipiami tūkstančiai atvejų, ir maždaug pusė šeimos ginčų baigiasi taikiais susitarimais. Tai reikšmingas rodiklis, atskleidžiantis mediacijos naudą.
O kas nutinka su kita visuomenės dalimi, kuri atsisako mediacijos?
Nors šeimos ginčuose mediacija yra privaloma kaip procedūrinis žingsnis prieš kreipiantis į teismą, pats susitarimas išlieka savanoriškas – nė viena pusė negali būti priversta susitarti. Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą, patvirtinančią, kad mediacija buvo bandyta arba kad kita šalis atsisakė joje dalyvauti. Tuomet ginčas perduodamas nagrinėti teismui, kuris sprendžia su vaikais susijusius klausimus (gyvenamosios vietos nustatymą, bendravimo tvarką, išlaikymą ir kt.).
Valstybė siūlo aštuonias nemokamas mediacijos valandas. Ar to užtenka?
Aštuonios valandos – geriau negu anksčiau buvusios šešios, bet realybėje labai dažnai jų nepakanka. Įsivaizduokime: besiskiriančios poros ginče yra daugybė klausimų, kuriuos reikia sureguliuoti – nuo būsto, paskolos, vaiko išlaikymo, bendravimo su vaiku tvarkos iki atostogų ar net persikėlimo į kitą valstybę. Visa tai reikia „sutalpinti“ į ribotą aštuonių valandų laiką.
Natūralu, kad dalis klausimų perkeliami į privačią mediaciją – ne todėl, kad žmonės nenorėtų valstybės apmokamos pagalbos, o todėl, kad jie pajunta prasmę tęsti derybas ir siekti susitarimo, tačiau valstybinis „krepšelis“ jau būna išsemtas.
Siekiant valstybei toliau gerinti mediacijos paslaugas, reikia rimtai žiūrėti ir į jos finansavimo didinimą. Šiuo metu mediatoriams nustatytas įkainis yra žemas, o juk kalbame apie aukštos kvalifikacijos specialistus, didelę įtampą ir atsakomybę.
Kas yra mediatorius ir kokių savybių jam reikia?
Lietuvoje mediatorių sąraše šiuo metu yra apie 650 specialistų. Didžioji jų dalis – teisininkai, tačiau tarp mediatorių yra ir psichologų, socialinių darbuotojų, kitų sričių profesionalų.
Norint tapti mediatoriumi, neužtenka vien noro. Reikia turėti universitetinį išsilavinimą, baigti specialius mokymus, išlaikyti valstybinį egzaminą, atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus.
Šiame darbe itin svarbios ir asmeninės savybės: gebėjimas klausytis, nekurti papildomos įtampos, valdyti pokalbį ir išlikti tvirtam.
Į mediaciją ateina žmonės, esantys didžiulėje emocinėje įtampoje – dvi energijos, dvi priešpriešos. Jei mediatorius pats tampa konflikto dalimi, pralaimi visi.
Todėl mediatorius turi veikti kaip neutralizuojanti jėga ir kartu sukurti saugią erdvę, kurioje žmonės gali kalbėti net apie labai jautrius, kartais ir intymius dalykus. Jis turi būti vedlys ir jokiu būdu nebandyti konfliktuojančioms šalims primesti savo sprendimo. Pagrindinė mediatoriaus pareiga – padėti žmonėms patiems susigaudyti ir rasti sprendimus.
Kur riba tarp mediacijos ir porų terapijos?
Terapinių momentų mediacijoje tikrai gali būti, ypač kai joje taikomas transformuojantis stilius. Jis pasitelkiamas tuomet, kai ginčo tikslas nėra vien turto padalijimas ar vaiko priežiūros tvarkos nustatymas, bet ir siekis padėti žmonėms „perkrauti jų santykius“.
Skirtingai nei psichoterapeutas, mediatorius nekonsultuoja ir nepataria. Jis užduoda klausimus, struktūruoja pokalbį, padeda šalims atsitraukti nuo išankstinių pozicijų, taip pat išsigryninti tikruosius interesus ir prioritetus, kad sprendimą jos rastų pačios.
Koks emocijų vaidmuo mediacijoje ir kaip jas suvaldyti mediatoriui?
Mediacija visada prasideda nuo konfrontacijos, priešpriešos, nepasitikėjimo. Neretai žmonės mediacijoje supranta, jog metų metus tiesiog nesikalbėjo, neišsakė svarbių dalykų. Mediacijoje jie pradeda vienas kitą atrasti iš naujo. Yra buvę atvejų, kai mediacija baigėsi be skyrybų, nes gerai išsikalbėjus paaiškėjo, kad pora dar turi daug potencialo ateityje.
Pyktis yra energija. Problema mediacijoje yra ne pats pyktis, o jo išraiška. Mediatoriaus tikslas – padėti pyktį išlieti konstruktyviai, pagarbiai, be agresijos ir žeminimo.
Kai žmogus pasako: „Aš pykstu dėl to ir ano“, tai tampa raktu į sprendimą. Tačiau kai pyktis virsta puolimu, kaltinimais ar baudimu tylėjimu, žmonės įstringa praeityje. Tuomet mediatoriaus užduotis – padėti judėti į priekį, ne kapstytis vien kaltėje.
Ar turite istoriją, kuri jums pačiam yra darbo sėkmės pavyzdys?
Man iš esmės kiekvienas atvejis, kai matau, kad padėjau žmonėms, yra darbo prasmės įrodymas. Pamenu situaciją, kai pora, jau užauginusi vaikus ir gyvenusi atskirai, mediacijoje suprato, kad jie dar gali turėti bendrų tikslų – ne kaip pora, bet kaip partneriai, ir puikiai bendradarbiauti versle.
Visada džiugina, kai žmonės išsiskiria išlaikydami pagarbą vieni kitiems. Man prasmingiausia, kai skyrybų metu vaikas lieka centre ir tėvai kalba ne apie tai, ko jie patys nori, o apie tai, ko norėtų jų vaikas: kad jo gimtadienyje dalyvautų abu tėvai, kad šventė nebūtų dalijama „lyginiais–nelyginiais metais“. Kai poroms pavyksta pristabdyti ego ir susitarti vaiko labui – tai man yra didelė sėkmė.
Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie abejoja mediacijos verte?
Mediacija yra galimybė taikiai susitarti, todėl ją verta išbandyti. Tai saugus procesas – galioja konfidencialumo principas, ir net jei mediacija nesėkminga, jos turinys negali būti perkeltas į teismą.
Ir dar – stiprus žmogus yra tas, kuris gali pripažinti, kad žino ne viską, ne viską kontroliuoja ir jam reikia pagalbos. Ateiti į mediaciją nėra silpnumas. Tai pasirinkimas spręsti konfliktą konstruktyviai.
Spalio 28 dieną Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) įvykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Tarpdisciplininė ateitis: verslo, teisės ir dirbtinio intelekto sankirta“ buvo nagrinėta ir mediacijos tematika. Prof. dr. Rokas Uscila konferencijoje skaitė pranešimą „Mediacija: privataus verslo našta“.