Švietimo ekspertai: vaikams reikia būrelių ne mažiau nei gerų pažymių

Visgi „AMES Education“ organizuojamame tarptautiniame vidurinio mokslo ir stovyklų užsienyje forume „Study The World '26“ diskutuosiančios ekspertės siūlo nepersistengti, mat per anksti suaugusiųjų primesti lūkesčiai gali užgesinti vaiko smalsumą ir net blogiau – visam gyvenimui išugdyti jo nepasitikėjimą savimi, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo, kad šiandien net 4 iš 10 penkiolikmečių neturi jokio aiškaus karjeros plano – jie negali pasakyti, kokį darbą norėtų dirbti būdami trisdešimties.

Palyginti su 2018 metais, tokių jaunuolių dalis smarkiai išaugo, vadinasi, karjeros neapibrėžtumas tarp jaunų žmonių tik didėja. Manoma, kad taip nutiko dėl to, kad dabartinė jaunoji karta gyvena visiškai kitokioje kasdienybėje nei jaunuoliai prieš 10 ar 20 metų – jų laisvalaikis daug labiau persikėlęs į ekranus, o dėmesys nuolat dalijamas tarp daugybės dirgiklių.

„Tai keičia ne tiek tai, ar jie turi interesų, kiek tai, kaip giliai ir kiek ilgai jie sugeba į juos įsitraukti. Būtent šiame kontekste ypač svarbu kalbėti apie pomėgių, užklasinės veiklos ir ilgalaikio domėjimosi reikšmę vaiko raidai ir jo ateities pasirinkimams.

Žinoma, nėra jokios formulės, kuri garantuotų, kad vaikystės pomėgis taps būsima profesija, tačiau moksliniai tyrimai rodo labai aiškią tendenciją – tai, kas žmogui iš tiesų buvo įdomu paauglystėje, dažnai susiję su tuo, kaip jam sekasi susikurti sėkmingą karjerą vėliau.

Ilgalaikiai, dešimtmečius trunkantys tyrimai parodė, kad tie žmonės, kurių jaunystės interesai daugiau ar mažiau sutapo su tuo, ką jie dirbo, dažniau turėjo aukštesnį išsilavinimą, labiau vertinamas pareigas ir buvo labiau patenkinti savo darbu nei tie, kurie rinkosi visiškai „ne savo“ kryptį.

Net ir paprastos apklausos tai patvirtina: maždaug trečdalis suaugusiųjų sako, kad jų vaikystės žaidimai ar veiklos vienaip ar kitaip turėjo įtakos tam, ką jie galiausiai pasirinko dirbti, o apie pusė prisipažįsta, kad būreliai, sportas ar kitos veiklos jaunystėje reikšmingai prisidėjo prie jų karjeros“, – kodėl vaikystėje įvairūs užklasiniai užsiėmimai tokie svarbūs, pasakoja „AMES Education“ vadovė, Britų tarybos Education UK sertifikuota konsultantė Eglė Kesylienė.

Apie tai, kad nemaža dalis vaikų pomėgių yra laikomi „nerimtais“, bet iš tiesų turi ugdomąjį ir mokslinį potencialą, kalba ir VDU Biologijos katedros docentė, genetikė ir Karalienės Mortos mokyklos gamtos mokslų mokytoja dr. Edvina Krokaitė-Kudakienė. Pasak jos, tiek edukologijos, tiek psichologijos bei neuromokslų tyrimų sritys tai pagrindžia.

„Jeigu iš mokslo perspektyvos žiūrėtume į tai, kas vyksta, kai vaikas ilgą laiką gilinasi į kokį nors pomėgį – eksperimentuoja, konstruoja, piešia ar muzikuoja, pamatytume, kad tokio proceso metu vyksta labai svarbūs dalykai ne tik emociškai, bet ir jo smegenyse. Jis mokosi suprasti, kaip veikia procesai, kaip spręsti problemas, planuoti laiką ir ieškoti sprendimų.

Kiekviena klaida čia tampa ne nesėkme, o mokymosi dalimi – neuromoksliniai tyrimai rodo, jog būtent klaidos labiau nei sėkmė aktyvina mokymosi procesus smegenyse. Žinoma ir tai, kad toks nuoseklus įsitraukimas stiprina smegenų ryšius, lavina planavimą, sprendimų priėmimą bei gebėjimą matyti priežasties ir pasekmės ryšius. Kitaip tariant, vaikas ne tik išmoksta „kaip padaryti“, bet ir pradeda suprasti „kodėl taip veikia“.

Nors dažnai tėvams gali pasirodyti, kad vaikai greitai šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, tai taip pat susiję su jų gebėjimu greitai persiorientuoti ir pastebėti naujas galimybes – tai yra būtent tos savybės, kurių vėliau labiausiai reikia ne tik mokantis, bet ir dirbant bet kokį sudėtingesnį darbą, nes dažna profesija turi neapibrėžtumų, su kuriais reikia susitvarkyti“, – kodėl nėra nerimtų pomėgių, aiškina mokslininkė dr. E. Krokaitė-Kudakienė.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė siūlo pažvelgti dar giliau – į sąlygas, dėl kurių vienų vaikų pomėgiai virsta karjera, o kitų tyliai užgęsta. Pasak jos, kad pomėgis apskritai galėtų atsirasti, vaikui reikia emocinio saugumo, laisvės tyrinėti ir galimybės nuobodžiauti.

Vaikas turi jausti, kad jam leidžiama bandyti, klysti, nutraukti tai, kas neįdomu, ir vėl ieškoti be spaudimo „būti geriausiam“ ar „išnaudoti laiką prasmingai“, nes pomėgis užauga iš smalsumo.

„Jei namuose vaikui leidžiama tyrinėti, o suaugę nenurodinėja ką daryti, bet būna šalia, paskatina, pasidžiaugia, daro dalykus kartu, užduoda atvirus klausimus, pvz., „Kas tau šituose užsiėmimuose patinka labiausiai?“ ir neklijuoja etiketės „Tai jau būsi virtuvės šefas, mokslininkas, gydytojas, profesorius“ ir t. t., vaikas mokosi svarbaus dalyko – pasitikėti savimi.

O kai vaikas savimi pasitiki, tai stiprina jo savivertę, vidinę motyvaciją ir gebėjimą vėliau savarankiškai rinktis – ir moksluose, ir karjeroje. Užaugę tokie žmonės turi tvirtesnį „stuburą“ ir dažniau jaučia, kad gyvena „savo gyvenimą“, – kodėl svarbu leisti vaikams klysti, pasakoja J. Bortkevičienė.

Pasak jos, visai kitaip nutinka, kai vaikas renkasi tai, kas laikoma „naudinga“, „perspektyvu“ ar „teisinga“ suaugusiųjų akimis, nes tuomet jis išmoksta orientuotis ne į save, o į išorinį patvirtinimą. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip gera motyvacija, tačiau ilgainiui vaikas gali pradėti abejoti savo jausmais, poreikiais ir pasirinkimais – „Ar man tai tikrai patinka, ar tiesiog taip reikia?“

Kaip pastebi psichologė, kai vaikas atsisako to, kas jam iš tiesų įdomu, nes aplinka siunčia žinutę, kad tai „nenaudinga“, „neperspektyvu“ ar „nerimta“, jis išmoksta labai svarbią, bet skaudžią pamoką – kad jo vidiniai norai nėra patikimi. Tokiems vaikams vėliau gyvenime sunku apsispręsti, todėl jie nuolat ieško patarimų net dėl asmeninių pasirinkimų, o rinkdamiesi studijas ar karjerą, sprendimus priima protu, bet ne širdimi.

„Psichologinėje praktikoje tenka sutikti suaugusius, kurie sako „aš nežinau, ko noriu, man viskas tarsi tinka, bet niekas neteikia džiaugsmo“ ir labai dažnai to šaknys slypi vaikystėje, kai buvo per anksti atsisakyta to, kas kėlė tikrą susidomėjimą.

Svarbu suprasti, kad vaikystės pomėgiai nėra tiesiog apie būsimą profesiją, jie yra apie ryšį su savimi. Kai tas ryšys nutrūksta, vėliau jį tenka ilgai ir sąmoningai atkurti, todėl leidimas vaikui užsiimti tuo, kas jam įdomu, net jei tai atrodo neperspektyvu, yra investicija ne tik į gebėjimus, bet ir į jo vidinį kompasą ateičiai“, – pataria psichologė J. Bortkevičienė.

Dr. E. Krokaitė-Kudakienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad suaugusieji turi labai paprastą, bet svarbų vaidmenį – rodyti pavyzdį. Patys domėtis, mokytis naujų dalykų, dalintis su vaikais tuo, kas patiko, kas nepavyko, ką tai jiems davė, kitaip tariant, labiau akcentuoti patį procesą, o ne tik galutinį rezultatą, ir sudaryti sąlygas vaikui pačiam atrasti, kas jam įdomu.

„Mokslas taip pat išsako labai paprastą, bet šiandien nepopuliarią mintį – vaikams reikia leisti kartais ir nuobodžiauti. Kadangi gyvename aplinkoje, kur nuolat pilna dirgiklių ir greitų atsakymų, išbūti su viena veikla iki galo darosi vis sudėtingiau, tačiau pomėgiai reikalauja laiko, kantrybės ir net gebėjimo pakentėti nuobodulį ar nežinomybę. Po tokių „tuščių“ periodų ir monotonijos smalsumas dažnai atsinaujina, todėl suaugusiųjų užduotis – ne kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, o normalizuoti lėtesnį tempą,“ – pasakoja mokslininkė.

Psichologė J. Bortkevičienė įžvelgia ir kitą bėdą – norą, kad vaikai suaugtų per anksti. Pasak jos, suaugusieji kartais persistengia, nes labai nori, kad vaikai kuo anksčiau savarankiškai prisiimtų atsakomybę ir darytų atitinkamus sprendimus, išmaniai planuotų laiką ir mokėtų susitvarkyti su emocijomis.

Tačiau vaikų smegenys dar tik vystosi, o ir gebėjimai, kuriuos mes vadiname „savarankiškumu“, formuojasi skirtingu tempu. Kaip pastebi „Study The World“ forume dalyvausianti ekspertė, čia galima labai lengvai perlenkti lazdą, nes per didelis spaudimas gali sukelti stresą, nerimą ir net sumažinti vaiko pasitikėjimą savimi.

Jeigu vaikas dažnai jaučiasi pavargęs, įsitempęs, tampa itin savikritiškas arba pradeda vengti veiklų, tai ženklai, kad jam per sunku, tuo metu sveikai motyvuotas vaikas – smalsus, drąsiai bando, džiaugiasi atradimais, net jei jam kažkas iš karto nepasiseka.

„Kita dažna klaida – itin ankstyvas bandymas įvertinti vaiko intelektą. Net mūsų švietimo sistema dažnai remiasi ankstyva atranka ir labai greitai atsiranda etiketės – „protingas“, „sunkiai besimokantis“, „gabus“, „tinginys“, „matematikas“ ir t. t. Deja, tai lemia, kad dalis vaikų yra „nurašomi“ dar jiems nespėjus sužydėti.

Kadangi vaikų gebėjimai bręsta labai skirtingu tempu, bandymas per anksti įvertinti jų intelektą gali būti net žalingas, pavyzdžiui, kai kurių vaikų potencialas atsiskleidžia tik paauglystėje ar net vėliau, nes jiems reikia daugiau laiko, saugumo jausmo ar tam palankios aplinkos. O kai vaikas patiki, kad nėra pakankamai geras, jis gali ir nebeieškoti, kas jam iš tikrųjų gerai sekasi.

Apskritai vis daugiau tyrimų rodo, kad aukštas intelektas šiandien nebėra siejamas tik su tuo, kiek žmogus žino ar prisimena, o su tuo, kaip jis geba atsirinkti, kas iš tiesų svarbu. Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje – nuolat mus pasiekia šimtai signalų, žinių, nuomonių, tad gebėjimas filtruoti informaciją, atsispirti triukšmui ir susitelkti į esmę tampa viena svarbiausių intelektinių savybių. Tai reiškia, kad protingas žmogus šiandien ne tas, kuris viską atsimena, o tas, kuris geba kritiškai mąstyti, atskirti faktą nuo nuomonės, atpažinti, kas tikra, o kas manipuliatyvu“, – įžvalgomis dalijasi psichologė J. Bortkevičienė.

VDU docentė, genetikė E. Krokaitė-Kudakienė taip pat pabrėžia, kad už planavimą, ilgalaikius sprendimus ir ateities numatymą atsakinga smegenų dalis visiškai subręsta tik apie 20–25 gyvenimo metus. Tai reiškia, kad labai ankstyvas karjeros pasirinkimas dažnai remiasi dar gana ribotu pasaulio ir savęs supratimu, o vėlesni sprendimai paprastai labiau atspindi tikrus gebėjimus ir tai, kas žmogų iš tiesų motyvuoja.

„Tėvai dažnai nori, kad vaikas kuo anksčiau žinotų, kuo nori būti užaugęs, tačiau ypač STEM (mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos) srityse realybė dažnai atrodo kitaip – čia problemos neturi vieno teisingo atsakymo, todėl joms reikia ne tik gilių žinių, bet ir plataus mąstymo, kantrybės bei gebėjimo klysti ir bandyti iš naujo.

Tam ypač svarbi vidinė motyvacija, nes mokytis ir ruoštis tenka ilgus metus. Neatsitiktinai daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad didžiausi proveržiai moksle ir inovacijose dažnai gimsta ne dėl ankstyvo susifokusavimo į vieną sritį, o dėl įvairialypės patirties – kai žmogus turi platesnį akiratį, jungia skirtingas sritis ir tik tada randa savo unikalų kelią,“ – patirtimi dalijasi ji.

Pasak „AMES Education“ vadovės, Britų tarybos „Education UK“ sertifikuotos konsultantės Eglės Kesylienės, dirbant su jaunuoliais labiausiai matosi ne tai, kad jie „nežino, ko nori“, o tai, kad jie dažnai bijo klysti ir bijo rinktis.

„Labai daug jaunų žmonių šiandien gyvena jausmu, kad sprendimas turi būti teisingas iš pirmo karto – tarsi pasirinkimas būtų ne etapas, o galutinis nuosprendis. Ir tai labai juos paralyžiuoja manant, kad geriau nebandyti nieko, nei pabandyti ir suklysti. Tačiau realybėje beveik visi prasmingi keliai susideda iš bandymų, persigalvojimo ir krypties keitimo, nes neapsisprendimas dažnai nėra tingėjimas ar motyvacijos stoka – tai baimė padaryti „neteisingą“ žingsnį.

Kai jaunas žmogus pradeda matyti savo kelią kaip procesą, o ne kaip vieną lemtingą egzaminą, atsiranda daugiau ramybės, daugiau smalsumo ir daug mažiau spaudimo sau iš karto viską žinoti“, – sako E. Kesylienė.