„Mostai“ organizacijos socialinių programų plėtros vadovės Robertos Avramenko, teigimu, tokie staigūs ir sunkūs paauglių smurto protrūkiai, kokie fiksuoti Marijampolėje, nėra įprasti, nes dažniausiai paaugliai pyktį išreiškia netiesiogiai – daužydami daiktus, rėkdami. Anot jos, noras tyčia sužaloti kitą žmogų paprastai nesiformuoja per trumpą laiką. Tačiau kas galėjo lemti tokį staigų paauglio agresijos protrūkį?
„Būtent tokio pobūdžio agresija, kaip įvyko Marijampolėje – nėra dažnas įvykis. Paprastai agresiją paaugliai gali išreikšti daužydami daiktus, rėkimu, savižala. Noras kažką nuskriausti ir tuo imtis, neateina per dieną. Tokiems agresijos protrūkiams gali būti keli variantai: vienas iš jų – psichozė, kai dėl ilgai negydomų psichikos sutrikimų ar psichoaktyvių medžiagų vartojimo jaunuolis užpuola kitus asmenis.
Kitas variantas: planuotas ir nukreiptas pyktis į asmenis. Jeigu jaunuolis ilgą laiką turėjo sunkumų su pykčiu, žema savivertę, jis tą pykti galėjo perkelinėti į kitus, tarsi jie kalti dėl problemų. Pavyzdžiui moterys, – jos kaltos, kad aš esu koks esu.
Naujausia informacija apie išpuolį Marijampolėje: įtariamasis paguldytas į ligoninę
Taip pat gali būti, bet ir nebūtinai, jog šeimoje jaunuolis patyręs fizinį smurtą, jaučia pykti ir nori jį išlieti ant kitų. Šiuo atveju, keliu ir hipotezę apie „menosphare“, kai jaunuoliai žiūri influencius, kurie kalba apie moteris per pykčio prizmę.
Su šiuo reiškiniu, pasaulyje vyksta įvairūs jaunuolių smurto atvejai prieš merginas. Tai nereiškia, kad jei visi vaikinai žiūrės, tai bus agresyvūs, bet jeigu jaunuolio saviverte žema, jaučiasi užspaustas pyktis, yra uždaras ir neturi emocinio palaikymo, tai gali prisidėti“, – dalinosi mintimis ji.
Susiję straipsniai
Specialistė akcentuoja, kad patyčios, atstūmimas ir socialinė izoliacija, paauglių gyvenime gali turėti stiprų ir ilgalaikį poveikį emocinei būklei bei elgesiui. Anot jos, net trumpalaikis socialinis atstūmimas, – kai žmogus yra ignoruojamas, iš jo tyčiojamasi dėl išvaizdos ar jo savybių ir jis neturi kam pasiguosti – jau po dienos gali sukelti liūdesį, pyktį ir vienišumo jausmą. Tad galima įsivaizduoti, kokios gali būti ilgalaikes pasekmės.
„Pateiksiu pavyzdį, įsivaizduokite, kad vieną dieną su jumis žmonės nebendrauja, atstumia jus, nes jiems nepatinka jūsų balso tonas, tyčiojasi iš jūsų plaukų spalvos, o jūs neturite kam pasiguosti. Turbūt po vienos dienos jaustumėte liūdesį, pyktį ir vienatvę. O jei tai tęsiasi ilgą laiką? Kažkuriuo metu pradėtumėte įtikėti, kad galbūt tikrai esu nieko vertas. Viso to pasekmės gali būti įvairios – savižala, savižudybė, depresija, nerimas, taip pat gali atsirasti noras skriausti kitus, tyčiotis internete ar gyvai iš kitų“, – pasakojo ji.
Kokios gali būti pagrindinės agresyvaus elgesio priežastys paauglystėje?
R. Avramenko teigimu, paauglių agresyvus elgesys dažniausiai nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių sąveikos rezultatas. Pasak jos, svarbų vaidmenį gali turėti šeimos aplinka – emocinio ryšio stoka, konfliktinės tėvų skyrybos, taip pat patirtas psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas. Kai kuriose šeimose, anot specialistės, pyktis nėra atvirai reiškiamas, o vaikas sulaukia dėmesio tik tada, kai jo elgesys tampa agresyvus.
„Agresyvus elgesys paauglystėje dažniausiai kyla iš kelių veiksnių sąveikos. Šeimos aplinkoje tai gali būti emocinio ryšio stoka, skyrybos, kuriose tėvai konfliktuoja ir įtraukia vaiką į savo tarpusavio dramas, patirtas psichologinis, fizinis, seksualinis ar finansinis smurtas, taip pat emocinis ar fizinis apleistumas. Kai kuriose šeimose pyktis nėra atvirai reiškiamas, o vaikas pastebimas ar išgirstas tampa tik tada, kai elgiasi agresyviai.
Mokykloje agresiją gali skatinti patyčios, nuolatinės nesėkmės, nenustatyti mokymosi sunkumai ar nuolatinis spaudimas. Socialinėje aplinkoje įtaką daro draugų grupės, kuriose agresija laikoma stiprybės ženklu, taip pat atstūmimas, izoliacija ar nuolatinės patyčios. Vidiniai veiksniai apima nerimą, gėdą, žemą savivertę, nepakankamai išlavintą emocinį intelektą, nenustatytus psichikos sutrikimus ar patirtas emocines traumas. Dažniausiai agresija yra reakcija į nesaugumą, o nesąmoningas noras kenkti“, – vardijo ji.
Su kokiais sunkumais gali susidurti specialistai konsultuodami agresyvius ar uždarus paauglius?
Specialistė teigia, kad dirbant su agresyviai besielgiančiais paaugliais dažnai susiduriama su pasipriešinimu – provokacijomis, atsakomybės neigimu ar perkėlimu kitiems, taip pat įsitikinimu, kad aplinkiniai „nusipelnė“ tokio elgesio. Tokiose situacijose, anot jos, ypač svarbu, kad specialistas išliktų ramus, kalbėtų nuosekliai ir neeskaluotų konflikto, nes tik taip galima palaipsniui mažinti įtampą bei siekti teigiamo rezultato.
„Konsultuojant agresyvius paauglius tenka susidurti su provokavimu, neigimu, atsakomybės perkėlimu kitiems ar įsitikinimu, kad aplinkiniai „nusipelnė“ tokio elgesio. Tokioje situacijoje specialistui itin svarbu išlikti ramiam, kalbėti stabiliai ir neeskaluoti situacijos. Tokios konsultacijos neretai būna emociškai intensyvios, kol paauglys pamažu pradeda jaustis saugus ir pasitikėti.
Uždariems paaugliams dialogo kūrimas gali užtrukti ilgai – būna daug tylos, atsakymų „nežinau“. Kalbėjimas apie save jiems dažnai yra visiškai nauja patirtis, reikalaujanti laiko ir kantrybės. Tokiais atvejais svarbu būti lankstiems, kartais išeiti už kabineto ribų, pradėti nuo temų, kurios paaugliui įdomios – muzikos, filmų ar kitų pomėgių“, – teigė ji.
Kaip kalbėti su vaikais apie smurtinius įvykius jų aplinkoje?
Organizacijos „Mostai“ specialistė R. Avramenko pabrėžia, kad kalbėjimas su vaikais apie smurtinius ar sukrečiančius įvykius turi būti pritaikytas pagal jų amžių, tačiau visais atvejais, svarbiausia yra išlaikyti atvirą ir saugų dialogą. Anot jos, natūralu, jog tokiose situacijose tėvai patiria stiprų nerimą, tačiau svarbu ne vengti pokalbio, o leisti vaikui klausti ir išsakyti savo mintis bei jausmus.
„Kaip kalbėtis su vaikais apie tokias situacijas, priklauso nuo jų amžiaus. Pirmiausia, normalu, kad tėvams bus didelis nerimas. Labai svarbu atvirai apie tai pasikalbėti ir leisti jaunuoliui klausti. Tema gali sukelti daug emocijų, nereikia jų bijoti. Manau, kad tai nėra tik tėvų atsakomybė. Po tokių įvykių, kaip Marijampolėje, visuomenė turi susiburti. Mokyklos bendruomenė turi kartu su specialistais teikti informaciją tėvams. Svarbu, kad tėvai nesiimtų kraštutinių priemonių, pavyzdžiui nebeleistų vaiko į mokyklą ar duotų pipirinių dujų, o mokykla nepradėtų užsakinėti apsaugos ir metalo detektorių. Svarbu leisti žmonėms pasikalbėti apie tai ir išgyventi. Leisti užduoti klausimus ir galvotų, kaip ateityje padėti tokiems jaunuoliams“, – teigė ji.
Specialistė sako, kad siekiant užkirsti kelią panašiems incidentams ateityje, svarbiausia yra bendruomeniškumas ir atviras dialogas, o ne kaltės paieškos. Anot jos, pirmiausia mokyklos turėtų įtraukti tėvus, mokytojus ir psichikos sveikatos specialistus, nes tokios situacijos yra kompleksinės ir negali būti sprendžiamos vienos pusės pastangomis.
„Kokių veiksmų turėtų imtis mokykla ir bendruomenė, kad būtų užkirstas kelias panašioms situacijoms ateityje? Pirmiausia, neužsidaryti, pasikviesti tėvus ir specialistus. Tai kompleksinė situacija, kurioje svarbu nekaltinti nei vienos pusės. Dabar svarbiausia mokyklos bendruomenės sveikata. Turėtų būti taikomos grupės tėvams, specialistams, mokytojams, kurie norėtų emocinės paramos. Lygiai taip pat ir mokiniams.
Mokykla kartu su psichikos sveikatos specialistais ir tėvais bei mokinių atstovais, turėtų kartu sėsti prie vieno stalo ir pagalvoti apie prevenciją ateičiai. Svarbu, kad visi jaustųsi įtraukti, tada ir nerimo bei baimės bus mažiau. Po tokių situacijų, dažnai yra kaltinama mokykla arba tėvai. Svarbu visuomenei suprasti, kad kaltinimas – nėra sprendimas ir niekur neveda. Lietuvoje tokie atvejai reti, todėl mes visi mažiausiai tikimės ir turbūt negalvojame, jog vaikai mokykloje bus užpulti kitų vaikų“, – dalinosi specialistė.