Kodėl vaikui puodo dangtis įdomesnis nei brangus žaislas?

Kaip teigia edukatorė Metodija Vidūnaitė, tai yra visiškai normalu – augdami vaikai atidžiai stebi suaugusiuosius ir nori patys išbandyti tai, ką mato savo aplinkoje. Tam pritaria ir šiuo metu Lietuvoje viešinti unikalių žaislų „1curiosity“ kūrėja japonė Sayaka Kuwahara – pasak jos, šis reiškinys turi aiškų mokslinį paaiškinimą ir vienodai būdingas skirtingose šalyse ar kultūrose užaugusiems vaikams.

„Turbūt nepameluosiu pasakiusi, kad nėra tėvų, kurie pirmagimiui nebūtų pripirkę daug brangių ir vaiko dėmesį ilgam prikaustyti turinčių žaislų, tačiau realybė ne vieną nuvylė – dalis tokių žaislų taip ir lieka lentynoje kaupti dulkių. Paradoksas tas, kad gausa neretai pakiša koją, nes kuo daugiau žaislų aplink, tuo labiau jie blaško dėmesį, todėl vaikas nespėja nė vienu rimtai susidomėti ir perprasti jo veikimo principų.

Kitas svarbus dalykas – laisvė žaisti kaip nori. Sudėtingi žaislai dažnai jau turi aiškų scenarijų – paspaudi mygtuką – kažkas sugroja, užsidega, pajuda, tai vaikui gali būti įdomu, bet jeigu tokių žaislų yra dauguma, daugiau „dirba“ pats žaislas, o ne vaikas, mat jis tampa labiau stebėtoju, o ne kūrėju. O štai paprastas buities daiktas turi svarbų pranašumą, nes nieko nesufleruoja.

Tikras šaukštas, dubenėlis, dėžutė ar audinio skiautė leidžia vaikui tyrinėti svorį, garsą, formą, paviršių, priežastį ir pasekmę – barškinti, dėti, išimti, pilstyti, stumti, slėpti ir atrasti vis naujus daikto panaudojimo būdus. Būtent ši laisvė vaiką ir įtraukia“, – kodėl vaikams taip įdomu žaisti su buities daiktais, aiškina edukatorė ir japoniškų žaislų parduotuvės „Japoko“ įkūrėja M. Vidūnaitė.

Tai patvirtina ir tyrimai. Niujorko universiteto mokslininkai filmavo mažylius jų pačių namuose, stebėdami, su kuo šie renkasi žaisti, ir paaiškėjo, kad vaikai elgiasi visai kitaip, nei tikėjosi suaugusieji. Užuot ilgai žaidę su vienu žaislu, jie greitai perėjo nuo vieno prie kito ir per valandą pažaidė su dešimtimis skirtingų daiktų.

Iš viso daiktų tyrinėjimui vaikai skyrė apie 60 proc. viso laiko, o svarbiausia – su paprastais buities daiktais jie žaidė lygiai tiek pat, kiek ir su žaislais. Vėliau ta pati komanda tyrimą pakartojo su kitos kultūros šeimomis ir padarė esminę išvadą – konkretūs daiktai, kurie traukia vaikus, skirtingose šalyse skiriasi, tačiau pats poreikis tyrinėti yra visiems vienodas.

Būtent šį dėsningumą jau ne vienerius metus tyrinėja daugiau nei 40 metų žaislus mažyliams kuriančios japonų įmonės „People“ komanda, kuri aplankė 75 šeimas 19 pasaulio šalių, kad galėtų stebėti, su kuo ir kaip žaidžia vaikai.

Tyrimų metu paaiškėjo, kad konkretūs daiktai, kurie traukė vaikus, kiekvienoje šalyje buvo skirtingi – vienur tai buvo nedidelis antiseptinio skysčio buteliukas, kitur vitaminų indelis, dar kitur –rankena, tačiau įdomiausia buvo tai, kad daiktų, kuriuos vaikai instinktyviai norėjo paimti į rankas, dydis ir forma skirtingose šalyse dažnai buvo labai panašūs.

Kitaip tariant, nors daiktai savo paskirtimi skyrėsi, dėl savo fizinių savybių vienmečiams jie buvo labai įdomūs, ir ši žinia žaislų kūrėjams buvo labai naudinga.

Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje gali atrodyti, kad dabartiniai vaikai yra kitokie nei anksčiau – mąsto ir žaidžia kitaip, tačiau žaislų kūrėjos S. Kuwahara teigimu, ilgamečiai stebėjimai rodo, kad toks įsivaizdavimas yra klaidingas.

„Smalsumo požiūriu vaikai tikrai nepasikeitė, nes visais laikais jie domisi juos supančiais daiktais ir kopijuoja suaugusius, tačiau, žinoma, kad pasikeitė juos supanti aplinka. Pavyzdžiui, išmanieji telefonai ir skaitmeniniai įrenginiai, kurių anksčiau nebuvo, šiandien yra kasdienė namų dalis, dėl to vaikų elgesys kartais gali ir atrodyti kitoks nei mūsų pačių vaikystėje.

Kalbant apie vaikų smalsumą – maždaug nuo vienerių metų vaiko smalsumas pradeda keistis, mat iki tol jis pasaulį pažino instinktyviai, o dabar pradeda atidžiai stebėti suaugusiuosius ir nori pats išbandyti tai, ką mato. Pavyzdžiui, kad patraukus servetėlę, pasirodo kita, palietus vežimėlio ratą, jis pasisuka, užspaudus dangtelį, jis atsidaro ir užsidaro.

Vaikas atranda, kad, kai jis liečia daiktą, šis kažką daro, ir būtent šis pojūtis „aš kažką padariau, ir kažkas įvyko“ jam be galo įdomus, todėl jis nori vėl tai pabandyti.

Įdomu ir tai, kad šiame amžiuje vaikas dar nėra apsisprendęs, kas tas daiktas yra ir kaip juo derėtų naudotis, todėl ploną stačiakampį daiktą – užrašų knygelę ar skaičiuotuvą – jis gali laikyti taip, lyg tai būtų telefonas, kaip ir bet kurį daiktą su rankenėle gali kelti prie plaukų, tarsi tai būtų šukos.

Iš šių stebėjimų ir gimė žaislų linija „1curiosity“, kurią padiktavo vaikų reakcija į mūsų žaislų prototipus“, – šypsosi šiuo metu Lietuvoje viešinti lavinamųjų žaislų kūrimo skyriaus vadovė S. Kuwahara.

Tai, kaip iš tokių stebėjimų gimsta žaislas, kūrėja iliustruoja vieno populiariausių jų linijos žaislų „Žibintas“ istorija – jį teko perkurti net septynis kartus. Kaip pasakoja S. Kuwahara, pirmasis žaislo prototipas gimė iš paprasto pastebėjimo – metų amžiaus vaikai mėgsta kišti daiktus į siaurus tarpelius ir iš pradžių jų komandai atrodė, kad to pakanka.

Vėliau paaiškėjo, kad sudominti vaiką nėra taip paprasta, nes viskas slypi detalėse – koks tarpelio dydis vaiką labiausiai vilioja, kokia konstrukcija leidžia šį veiksmą lengvai kartoti, kokius daiktus vaikas nori į tą tarpą įdėti ir kaip visa tai suderinti su sauga bei patvarumu.

„Kartą į žaislą pridėjome blizgių kaspinėlių manydami, kad vaikams jie patiks, bet šie jais nesusidomėjo, taip pat buvome sukūrę tam tikrą detalę galvodami, kad vaikai ją paspaus, tačiau šie detalės neatpažindavo kaip mygtuko.

Buvo ir tokių atvejų, kai vaikai griebdavo visai kitą žaislo dalį, nei tikėjomės – kartą sukūrėme žaislą manydami, kad vaikai sėdės ir su juo žais, tačiau visi ėmė jį nešiotis po kambarį, ir dėl to atrodė labai laimingi.

Kai vaikai žaislu nesusidomi arba žaidžia juo taip, kaip nesitikime, mums tai visada naudinga, nes reakcijos padeda patobulinti kuriamą žaislą, kad šis skatintų vaikų norą tyrinėti“, – kaip vyksta žaislų kūrimo procesas, pasakoja S. Kuwahara.

Kalbėdama apie tai, kokia turėtų būti metų amžiaus vaiko žaidimo aplinka, kad jis būtų susidomėjęs, smalsus ir dar ugdytųsi, edukatorė M. Vidūnaitė atsako paprastai – neperpildyta.

Pasak jos, šiame amžiuje vaikui daug svarbiau ne žaislų kiekis, o galimybė tyrinėti ir susikaupti, todėl kur kas geriau turėti mažiau, bet apgalvotų, skirtingų ir įvairiai panaudojamų žaislų. Pavyzdžiui, tokio amžiaus vaikams ypač tinka atviro tipo žaislai ir sensoriniai objektai – kaladėlės, kamuoliukai, indeliai, rūšiavimo dėžutės, skirtingų tekstūrų daiktai ar tiesiog saugūs buities daiktai.

Nors žaislas nuo paprasto daikto skiriasi, nes yra labiau pritaikytas vaikui – saugesnis, lengvesnis, patogesnis mažoms rankoms, tikras šaukštas vaikui duoda kitokią patirtį, nes jis turi svorį, sukelia garsą, kitoks liečiant ir yra suaugusių naudojamas kasdieniame gyvenime. Tuo pačiu ji atkreipia dėmesį ir į dažną tėvų klaidą – norą pirkti žaislus „avansu“.

„Labai dažnai girdžiu: „jam jau metukai, gal reikia kažko sudėtingesnio“, „šitas jau bus per paprastas“, bet ant žaislo nurodyta amžiaus rekomendacija nėra formalumas – ji susijusi su tuo, ar vaikas tą žaislą supras, ar jis tiks jam pagal raidą.

Jeigu metų vaikui siūlomas žaislas nuo vienerių metų, tai dažnai jis ir yra būtent tam amžiaus tarpsniui reikalingas, nes, kai vaikui duodame per sudėtingą žaislą, mes tarsi uždedame jam papildomą lūkestį, kad jis jau turi suprasti daugiau, padaryti daugiau, atlikti sudėtingesnę užduotį. Ne viską vaikui reikia „paankstinti“, nes netinkamai parinktas žaislas gali ne lavinti, o nuliūdinti vaiką – juk ne tokia turėtų būti žaislų paskirtis.

Kitas svarbus dalykas, į kurį noriu atkreipti tėvų dėmesį – nesitikėkite tvarkos, kai vaikas žaidžia. Mintis, kad reikia tvarkingo žaislo, nes kitaip vaikas viską išmėtys, o po to teks rinkti, klaidinga, nes vienerių ar dvejų metų vaikas kitaip žaisti ir nemoka – tik dėti daiktus, traukti, juos mėtyti ir vėl viską kartoti nuo pradžių.

Iš suaugusiojo pusės tai gali atrodyti kaip netvarka, tačiau vaikui tai yra labai rimtas darbas, nes taip jis mokosi suprasti daiktus, savo kūną, garsus, judesius, priežasties ir pasekmės ryšį“, – įžvalgomis dalijasi „Japoko“ įkūrėja M. Vidūnaitė.

S. Kuwahara pateikia ir dar vieną dažną klaidingą tėvų įsivaizdavimą – kad jie gali išmokyti vaiką žaisti „teisingai“. Pasak jos, suaugusiesiems dažnai norisi vaikui padėti, parodant jam kaip reikia žaisti – „pabandyk šitaip“, „ši kaladėlė dedama čia“ ir panašiai, tačiau, truputį palaukus ir leidus vaikui tyrinėti pačiam, jis dažnai labai įsitraukia ir žaidžia taip, kaip net nesitikime.

„Per mūsų organizuojamus renginius nuolat matome, kaip tėvai svarsto, kad jiems reikėtų padėti vaikui perprasti žaidimo taisykles, o šis tuo metu jau seniai viską perprato ir žaidžia savaip.

Vaikai iš prigimties yra labai smalsūs, todėl linkėčiau, kad tėvai jais pasitikėtų net tada, kai vaiko elgesys kartais atrodo keistas, sunkiai suprantamas ar net šiek tiek vargina. Jei į vaiką pažiūrėsime kitu kampu, mums patiems taps lengviau ir smagiau jo žaidimą stebėti“, – pasakoja „Japoko“ renginyje vaikus stebėjusi ir tėvus edukavusi S. Kuwahara.