„Moterų linijoje“ savanoriaujanti ir dvejus metus trukusius psichologijos kursus Psichologijos akademijoje baigusi moteris neslepia – šiandien ji įsitikinusi, vien tėvų pastangų apsaugoti paauglį nuo ekranų žalos nepakanka, o socialinių tinklų ribojimais problemos išspręsti jau nebepavyks.
Taip gyventi – nenormalu
Socialiniai tinklai moters šeimoje jau seniai nėra tik nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas. „Kartais atrodo, kad savo pačios namuose gyvenu kaip kare“, – prisipažino keturiolikmetę auginanti moteris.
Ką slepia vaiko ekranas? Ženklai, kurių tėvams nereikėtų ignoruoti
Bandymai dukrai riboti juose praleidžiamą laiką virto nuolatine kova, kurioje, pasak moters, pavargsta abi pusės.
„Manau, kad nenormalu taip gyventi su paaugliu vaiku, kai nuolatos kovoji dėl laiko telefone. Tu nebesi tas geras tėtis ar mama, kuris su vaiku leidžia laiką, nes nuolat esi tarsi kovinėje parengtyje. Ta būsena mane pribaigia“, – atvirai pasakojo Ieva.
Susiję straipsniai
Iš pradžių šeima dukros naudojimąsi telefonu bandė kontroliuoti programėle „Family Link“. Tačiau paauglei augant, anot Ievos, techninius apribojimus apeiti darėsi vis paprasčiau.
„Vaikas paima ir nulaužia tau tą ribojimą. Kai jis mažesnis, dar įmanoma sukontroliuoti, bet vyresnis susikuria kitą elektroninį paštą ir tavo ribojimai nueina velniop. Po dienos ar dviejų pamatai ir vėl viską grąžini“, – dėstė keturiolikmetės mama.
Galiausiai šeima pasirinko mokamą kontrolės programos versiją, už kurią per metus moka apie 60 eurų. Tačiau ir tai problemos neišsprendė. Kai socialiniai tinklai telefone būdavo išjungiami, atsirasdavo kitas būdas juos pasiekti.
„Atjungi socialinius tinklus, o tada randi pas vaiką kitą telefoną. Klausi – iš kur jis? Pasirodo, davė draugai“, – pažymėjo ji.
Išbandė viską
Bandydama apsaugoti dukrą nuo neigiamo socialinių tinklų poveikio, Ieva sako išbandžiusi ne vieną būdą – nuo naudojimosi laiko ribojimo iki telefono ar atskirų programėlių atjungimo. Tačiau ilgainiui priėjo prie išvados, kad vien laiko kontrolės nepakanka.
„Aš riboju ir matau, kad niekas nesikeičia. Net jeigu vaikas internete praleidžia tik pusę valandos, jis vis tiek gali prisirinkti negatyvo. Nuo to, kad ten buvo trumpiau, turinys nepasikeitė“, – tikino Ieva.
Jos manymu, svarbu kalbėti ne vien apie tai, kiek laiko vaikas praleidžia socialiniuose tinkluose, bet ir apie tai, ką per tą laiką pamato ir patiria.
„Mes jau išbandėme ribojimą, atėmimą, atjungimą. Mums tai neveikia. Jeigu pačios platformos nesikeičia, tada lieka arba jas visiškai išjungti, arba iš esmės keisti jų veikimo principus“, – savo poziciją išsakė Ieva.
Vis dėlto vieną dalyką mama laiko itin svarbiu – ryšį su vaiku. Ieva pasakojo sąmoningai besistengianti pažinti ne tik dukros, bet ir jos draugų pasaulį. Veždama paauglius automobiliu ji klausosi jų pokalbių, stebi, kokiomis temomis jie gyvena ir kaip tarpusavyje bendrauja.
„Tuo metu stengiuosi nekritikuoti. Aišku, atsiranda ta suaugusiojo pozicija – norėtum įsikišti, pataisyti, kažką pasakyti. Bet aš tiesiog klausau. Manau, kad taip dukra įgavo pasitikėjimą manimi“, – tvirtino ji.
Ieva pabrėžia nesistengianti tapti vien dukros drauge. Artimas santykis, jos supratimu, nepanaikina mamos nustatomų ribų ir atsakomybės už savo elgesį.
„Stengiuosi būti ir jos draugė, bet išlieku mama. Ji žino, kad jeigu prisidirbs, bus pasekmių. Ir vis tiek galime atvirai kalbėtis. Prieš kelias dienas ji buvo nubausta, o vakar turėjome labai atvirą pokalbį – ji man viską papasakojo. Man atrodo, kad receptas yra komunikacija su vaiku“, – akcentavo Ieva.
Būtent galimybę išsaugoti tokį ryšį su paaugliu moteris šiandien laiko itin svarbia. Tačiau kartu ji neslepia, kad dabartinė skaitmeninė aplinka tėvams kelia iššūkių, kurių, jos įsitikinimu, vien šeimos pastangomis išspręsti nepavyks.
Vyksta atskiras gyvenimas
Vis dėlto Ieva supranta ir kitą šios kovos pusę. Paaugliams socialiniai tinklai nėra vien pramoga – ten persikėlė didelė jų bendravimo su bendraamžiais dalis.
„Jie nori ten būti, nes ten yra visas jų socialinis gyvenimas, draugai, juokeliai, viskas. Jeigu tavęs ten nėra, tu nepriklausai draugams. Ir iš tiesų dėl to juos galima suprasti“, – svarstė moteris.
Ieva pripažįsta, kad ir pati ne iš karto suprato, kokią vietą socialiniai tinklai užima paauglių kasdienybėje. Pavyzdžiui, pati neturėdama „TikTok“, ji manė, kad platforma skirta tik vaizdo įrašų žiūrėjimui.
„Aš įsivaizdavau, kad „TikTok“ yra tiesiog vaizdo įrašai – spaudai ir jie eina. O dukra man sako: „Mama, mes ten bendraujame.“ Tada supratau, kad pati tos programos tiek nesu įvaldžiusi“, – pasakojo Ieva.
Tačiau būtent vaikų bendravimas virtualioje erdvėje jai kelia daug nerimo. „Jie ten bendrauja, bet bendravimo forma yra absoliučiai išsikreipusi. Tai yra vienos patyčios“, – teigė ji.
Draudimas verčia lygintis su draugais
Patyčių Ieva nelaiko vienintele problema. Jai nerimą kelia ir pats socialinių tinklų veikimo principas – algoritmai, skatinantys vartotoją platformoje praleisti kuo daugiau laiko.
„Socialinių tinklų platformų tikslas yra paimti kuo daugiau tavo dienos. Tam kuriami algoritmai: jeigu mėgsti žiūrėti vaizdo įrašus apie gyvūnus, tau nuolat rodys gyvūnus, jeigu domiesi kosmetika – rodys kosmetiką. Paaugliai lygiai taip pat į tai įtraukiami ir gali ten sėdėti be galo ilgai“, – kalbėjo mama.
Jos nuomone, vaikui atsitraukti nuo ekrano dar sunkiau dėl nuolat gaunamų pranešimų.
„Sėdžiu su vaiku, bendraujame, o į telefoną nuolat eina pranešimai – pypt, pypt, pypt. Įsivaizduokite, kaip tai veikia dėmesį. Mes esame nustatę ribojimą – socialiniams tinklams skiriama pusė valandos per dieną. Tačiau dukra pasakoja, kad daug jos draugų jokių ribojimų neturi“, – sakė Ieva.
Tad skirtingos šeimose galiojančios taisyklės tampa dar vienu konfliktų šaltiniu. Paauglei nustatyti apribojimai kartais atrodo ne kaip apsauga, o bausmė.
„Vakar dukra man pasakė: „Mama, kai nori mane nubausti už tai, kad kažką padariau negerai, tu man pritaikai didžiausią bausmę.“ Aš net susimąsčiau – ar tikrai? Jai kyla neteisybės jausmas“, –dėstė mama.
Pasak Ievos, paaugliai itin jautriai reaguoja į tai, ar suaugusiųjų nustatomos taisyklės jiems atrodo teisingos, be to, nuolat lygina jas su tuo, kas leidžiama draugams.
„Jeigu viena pasakysi, o kita padarysi, jie iš karto matys neatitikimą. Tada prasideda: „O kodėl kitiems tėvai leidžia?“ Aš jai sakau – tave auginu aš, o už kitus vaikus atsakingi jų tėvai. Bet vaikui tokio atsakymo kartais neužtenka“, – pripažino ji.
Skaičiai formuoja savivertę
Ievai nerimą kelia ne tik laikas, kurį paaugliai praleidžia socialiniuose tinkluose, bet ir tai, ką juose patiria. Savanoriaudama emocinės paramos linijoje moteris sako išgirstanti paauglių, susiduriančių su emociniais ir psichologiniais sunkumais, istorijas.
„Man skambina daug paauglių, susiduriančių su depresija, vartojančių antidepresantus, turinčių įvairių sutrikimų. Tai didžiulė problema. Socialiniai tinklai nėra tik laiko vagis“, – savo patirtimi dalijosi ji.
Dar vieną problemą Ieva mato viešai rodomuose patiktukų ir peržiūrų skaičiuose. Jos nuomone, paaugliams jie gali tapti priemone savo populiarumui ir vertei lyginti su kitais.
„Paauglys įkelia nuotrauką ir mato: mane palaikino tik du žmonės, vadinasi, aš nepatinku. Taip savo vertę pradedama matuoti skaičiais. Tas pats su peržiūromis – mano vaizdo įrašą pamatė dešimt žmonių, o draugo – tūkstantis, vadinasi, jis „kietesnis“. Mano nuomone, paaugliams nei patiktukų, nei peržiūrų skaičiai neturėtų būti matomi“, – sakė mama.
Ypač jautria grupe ji laiko paaugles mergaites, kurioms, jos manymu, kitų žmonių vertinimas ir išvaizdos kritika gali būti itin skaudūs.
„Mergaitėms labai svarbu, kaip jos atrodo, kaip jas vertina kiti, o socialinė erdvė tą vertinimą labai išryškina. Net jeigu esi pasitikinti savimi, kažkas ateis ir parašys: tavo kojos storos ar dar ką nors. Vaikas užsigauna. Gyvenime į akis žmogus gal net nedrįstų to pasakyti“, – svarstė Ieva.
Elgesys formuojamas ne tik namuose
Kalbant apie vaikų elgesį socialiniuose tinkluose, atsakomybė dažnai pirmiausia tenka tėvams – esą būtent šeimoje vaikas turėtų išmokti, kaip elgtis su kitais. Tačiau Ieva įsitikinusi, kad paauglio elgesį formuoja ne tik tai, ką jis mato namuose.
„Visi sako, kad viskas ateina iš tėvų, kad tėvai diegia vertybes. Aš niekada nediegiau vertybės kažką skaudinti ar įžeisti – mūsų šeimoje tai nėra priimtina. Bet vaikai ateina į virtualų pasaulį, ten praleidžia daug laiko su bendraamžiais, mato jų bendravimą. Aš kažkiek suprantu ir tą vaiką – jam pradeda suktis galva“, – kalbėjo mama.
Anot jos, paauglys vienu metu susiduria su skirtingomis aplinkomis, kuriose galiojančios elgesio normos ne visuomet sutampa.
„Tėvai diegia vienas vertybes, mokykla – kitas, o tada ateini į socialinę erdvę ir ten – visiška kova be taisyklių. Jaunam žmogui pasidaro sudėtinga. Man net labai gaila šiuolaikinių paauglių, atrodo, kad jiems labai sunku“, – sakė Ieva.
Moteris pasakojo baigusi dvejus metus trukusius psichologijos kursus. Anksčiau, anot jos, ir pati buvo įsitikinusi, kad už viską, kas susiję su vaiku, pirmiausia atsako šeima. Tačiau asmeninė patirtis privertė į situaciją pažvelgti kitaip.
„Aš irgi visada maniau, kad už viską, kas liečia vaiką, atsako tėvai. Bet kai pati patekau į tą nesibaigiančią kovą su socialiniais tinklais, supratau, kad problema nėra tik šeimoje“, – teigė ji.
Siūlo keisti platformas
Ieva mano, kad keistis turėtų ir pačios socialinių tinklų platformos. Jos nuomone, nepilnamečiams neturėtų būti rodomi patiktukų ir peržiūrų skaičiai, o didelio susidomėjimo sulaukęs turinys neturėtų būti automatiškai dar plačiau platinamas vien dėl surinktų reakcijų.
Ji taip pat svarsto, kad dirbtinis intelektas galėtų būti pasitelkiamas atpažįstant negatyvų turinį ir neleidžiant jam dar labiau išplisti.
Dar viena problema, kurią išskiria moteris, – galimybė lengvai komentuoti ir platinti svetimą turinį. Jos nuomone, daugiau kontrolės turėtų būti suteikta pačiam turinio autoriui.
„Jeigu žmogus įdėjo nuotrauką, galimybė ją komentuoti ar persidalyti turėtų priklausyti nuo jo sutikimo. Dabar kas nori, tas gali komentuoti, ir taip prasideda patyčios. Nuotrauka persidalijama, nukeliauja per įvairias grupes, o paskui jau sunku suprasti, nuo ko visa tai prasidėjo“, – kalbėjo Ieva.
Tokioje aplinkoje, jos vertinimu, vaikui gali susidaryti įspūdis, kad internete galima veikti beveik be pasekmių. „Ištryniau – ir nebėra. Vaikui formuojasi jausmas, kad jis turi labai daug laisvės ir labai mažai atsakomybės – galiu daryti, ką noriu“, – sakė ji.
Ieva kritiškai vertina ir argumentą, kad socialiniai tinklai vaikams reikalingi dėl juose randamo naudingo turinio.
„Klausiau dukros: kas ten naudingo, kas gero socialiniuose tinkluose? Ji sako – galima pasižiūrėti receptą, paklausyti muzikos ar įdomaus žmogaus. Bet muzikos galima klausytis kitur, receptų taip pat rasti internete. Man tai nėra argumentas, kodėl konkreti programėlė turėtų būti laikoma naudingu visuomenei įrankiu“, – svarstė ji.
Jos įsitikinimu, atsakomybė už vaikų santykį su socialiniais tinklais negali tekti vien šeimoms. „Socialiniai tinklai turi keisti savo politiką. Tai turi ateiti ir iš valdžios – ji privalo tuo rimtai susidomėti“, – teigė Ieva.