Kodėl vaikams sunku mokytis? Kaip atskirti, kada vaikui reikia tėvų pagalbos, o kada ji ima trukdyti

Vienos Turkijos mokyklos eksperimentas su beveik tūkstančiu gimnazistų parodė, kad technologija gali padėti atlikti užduotį, bet ne visada padeda išmokti ją atlikti savarankiškai. Pokalbių robotas padėjo mokiniams geriau atlikti matematikos užduotis. Tačiau per vėlesnį patikrinimą, kai spręsti reikėjo savarankiškai, jų rezultatai buvo prastesni negu mokinių, kurie mokėsi be dirbtinio intelekto.

Kitos grupės mokiniai naudojosi DI įrankiu, specialiai sukurtu teikti užuominas ir padėti mokytis. Šioje grupėje tokio pablogėjimo nenustatyta. Vienas tyrimas neatsako į visus klausimus apie technologijas švietime, tačiau labai aiškiai parodo skirtumą, kurį kasdien lengva pražiūrėti: geriau atlikti užduotį su pagalba ir geriau išmokti ją atlikti pačiam nėra tas pats.

„Tėvams ramiau, kai namų darbai padaryti, mokytojui lengviau vertinti užbaigtą darbą, o vaikas džiaugiasi teisingu atsakymu. Tačiau užduoties pabaiga dar nėra mokymosi pabaiga. Reikia paklausti: ką po šio darbo vaikas jau sugebės be mūsų?“ – sako edukologė, Vilniaus privačios gimnazijos vykdančioji vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė.

Šis klausimas platesnis už diskusiją apie DI. Vaikui susidūrus su sunkumu, atsakymą gali pateikti ir suaugusysis. O kai sunkumai kartojasi, lengva nuspręsti, kad trūksta motyvacijos. Vis dėlto po tuo pačiu „nenori mokytis“ gali slėptis skirtingos priežastys: vaikas nežino, nuo ko pradėti, nesupranta ankstesnės temos, bijo suklysti arba yra pernelyg pavargęs. Nuo to priklauso ir kokios pagalbos jam reikia.

Suaugusiajam namų darbai gali atrodyti kaip viena užduotis. Vaikui tai visa veiksmų grandinė: prisiminti, kas užduota, pasiruošti priemones, pradėti, išlaikyti mintį, pastebėti klaidą ir grįžti prie darbo, kai kas nors išblaško.

Šiuos veiksmus padeda valdyti vykdomosios funkcijos, tarp jų darbinė atmintis, gebėjimas slopinti impulsus ir lanksčiai keisti veikimo būdą. Jos vystosi palaipsniui, o jų veiklą apsunkina stresas ir miego stoka. Todėl pasakymas „jis puikiai žino taisykles“ dar nepaaiškina, kodėl vaikui nepavyksta jų laikytis konkrečiomis sąlygomis. Ypač kai uždavinys reikalauja pastangų, o telefonas siūlo iškart pasiekiamą pramogą.

„Jeigu vaikas pajėgia atlikti užduotį tik tada, kai kas nors sėdi šalia, verta žiūrėti, ką suaugusysis už jį padaro. Gal primena pradėti, gal suskaido darbą, gal padeda nusiraminti po klaidos. Būtent čia ir gali būti gebėjimas, kurį dar reikia ugdyti. Vien reikalavimas „būk savarankiškas“ jo nesukuria“, – aiškina edukologė.

Todėl pagalba turėtų keistis kartu su vaiko gebėjimais. Pradžioje gali reikėti kartu susidaryti trumpą darbų planą. Vėliau pakanka paprašyti vaiko jį susidaryti pačiam ir aptarti, kas pavyko. Taip pagalba keičiasi kartu su gebėjimu. Tą patį principą galima taikyti technologijoms: prašyti paaiškinimo ar užuominos, o po to pabandyti spręsti be jų.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mokymosi sunkumų negalima laikyti vien pavienių šeimų rūpesčiu. Rugsėjį paskelbti PISA 2025 rezultatai liudija per pastarąjį dešimtmetį smukusius EBPO šalių mokinių pasiekimus.

Lietuvos vaikų matematikos ir gamtos mokslų rezultatai, palyginti su 2022 metais, iš esmės nepasikeitė ir viršija EBPO vidurkį, tačiau skaitymo rezultatai suprastėjo. Svarbus ir kitas pjūvis. Beveik trys iš dešimties Lietuvos penkiolikmečių nepasiekė pagrindinio matematikos gebėjimų lygio, daugiau kaip ketvirtadalis – skaitymo. Tai nereiškia, kad jie nemoka skaičiuoti ar perskaityti teksto. Šis slenkstis rodo gebėjimą žinias panaudoti: pavyzdžiui, paprastoje situacijoje atpažinti, kokio matematinio veiksmo reikia, arba nustatyti vidutinio ilgio teksto pagrindinę mintį.

„Vidurkis leidžia palyginti šalis, bet vaikui sunku ne dėl šalies vidurkio. Jam sunku su konkrečia užduotimi. Todėl man šie duomenys pirmiausia kelia klausimą, ar laiku pastebime, kur nutrūksta supratimas. Jei spraga lieka, kiekviena kita pamoka gali pareikalauti vis daugiau pastangų“, – sako A. Liubertaitė-Amšiejė.

PISA parodo pasiekimų mastą ir skirtumus, tačiau vien iš jo negalima nustatyti, kad rezultatus pablogino telefonai, tėvų elgesys ar viena mokymo praktika. Vaikų galimybės mokytis priklauso ir nuo šeimos išteklių, mokymo kokybės, prieinamos pagalbos.

Vaiko dienotvarkėje gali tilpti pamokos, būreliai ir namų darbai, tačiau likti per mažai vietos poilsiui. Kai mokytis nesiseka, tėvams norisi pridėti dar vieną užsiėmimą ar daugiau pratybų. Prieš tai, pasak edukologės, verta įvertinti, ar papildomam krūviui dar yra jėgų.

Mokyklos keliamas spaudimas taip pat nėra menkas. Pasaulio sveikatos organizacijos 2024 metais pristatyto tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, jį jautė beveik du trečdaliai penkiolikmečių mergaičių ir daugiau kaip keturi iš dešimties berniukų. Tai 2021–2022 metais surinkti daugelio šalių duomenys, ne vien Lietuvos paauglių patirtis. Toje pačioje tyrimų programoje užfiksuotas ir mažėjantis paauglių jaučiamas šeimos palaikymas.

„Galime kasdien paklausti apie pažymius, bet taip ir nepaklausti, kas vaikui šiuo metu sunkiausia. Mūsų akimis – tai rūpinimasis. Vaiko akimis, gali atrodyti, kad labiausiai rūpi jo rezultatas. Kartais pokalbis pasikeičia nuo vieno klausimo: kurioje vietoje tau pradėjo nebesisekti?“ – sako edukologė.

Čia gali susidaryti uždaras ratas: vaikas atidėlioja tai, kas kelia įtampą, suaugusysis ima dažniau tikrinti, o pats mokymasis abiem tampa konflikto priežastimi. Tokiu atveju neužtenka vien griežtesnio reikalavimo. Reikia išsiaiškinti, ar trūksta supratimo, įgūdžio organizuoti darbą, poilsio, ar saugumo prisipažinti, kad nesupranti.

Tėvų įsitraukimas savaime nėra problema. Mažesniam vaikui ar mokiniui, turinčiam mokymosi sunkumų, jo gali reikėti daug. Skirtumas atsiranda tuomet, kai pagalba padeda atlikti kitą žingsnį arba tą žingsnį nuolat atlieka už vaiką.

Pernelyg kontroliuojantį tėvų įsitraukimą nagrinėjusi 53 tyrimų metaanalizė nustatė sąsajų tarp vadinamosios „sraigtasparnio“ tėvystės ir mažesnio pasitikėjimo savo gebėjimais, silpnesnės savireguliacijos bei didesnių emocinių sunkumų. Tačiau tyrimai daugiausia nagrinėjo jaunus

suaugusiuosius, todėl jų rezultatų nereikėtų tiesiogiai taikyti kiekvienam mokyklinio amžiaus vaikui.

„Namų darbų patikrinimas gali būti reikalinga pagalba. Tačiau jei vaikas pats nebando pastebėti klaidų, nes žino, kad viską patikrinsime, verta keisti veiksmų seką. Pirmiausia leidžiame jam peržiūrėti darbą, parodyti, dėl ko abejoja, ir tik tuomet tariamės. Atsakomybė perduodama mažais, įveikiamais žingsniais“, – siūlo A. Liubertaitė-Amšiejė.

Savarankiškumas taip pat apima gebėjimą paprašyti pagalbos. Palikti vaiką su užduotimi, kurios jis dar nepajėgia suprasti, nėra savarankiškumo ugdymas. Naudingas sunkumas turi būti įveikiamas su turimomis žiniomis arba tinkama užuomina. Jei vaikas nuolat stringa toje pačioje vietoje, reikia aiškinti ir mokyti, o ne vien skatinti labiau pasistengti.

36 tyrimų metaanalizė parodė, kad tėvų parama vaiko savarankiškumui yra susijusi su didesne motyvacija ir įsitraukimu į mokymąsi, geresniais mokymosi rezultatais ir geresne psichologine savijauta. Tačiau suteikti daugiau atsakomybės nereiškia atsisakyti dienos ritmo ar bendrų susitarimų. Mokymąsi gali palengvinti iš anksto sutarta vieta telefonui ir ekranams, aiškus darbo laikas ir pakankamas poilsis. Kuo mažiau sprendimų tenka iš naujo išsiderėti kiekvieną vakarą, tuo lengviau pradėti.

Skatinti savarankiškumą nereiškia, kad vaikas turi spręsti viską. Svarbu išgirsti jo požiūrį, paaiškinti reikalavimo prasmę ir suteikti jo galimybes atitinkančių pasirinkimų. „Galime susitarti, kad darbai turi būti atlikti iki vakarienės, o vaikui palikti pasirinkimą, nuo kurio dalyko pradėti. Galime priimti jo pyktį dėl telefono taisyklės ir kartu jos laikytis. Jausmo pripažinimas nepanaikina susitarimo, o susitarimas neturi tapti vaiko vertės matu“, – sako edukologė.

Todėl verta atskirti elgesio ribą nuo spaudimo per kaltę. „Mokydamiesi telefoną padedame į šalį“ apibrėžia veiksmą. Pasakymas „Jeigu mane gerbtum, taip nesielgtum“ vaiko elgesį susieja su jo santykiu su tėvais. Pirmuoju atveju aišku, ką reikia padaryti, antruoju tenka dar ir įrodinėti savo jausmus.

Nuoseklus taisyklių laikymasis nereiškia, kad jos niekada nekeičiamos. Jos gali būti peržiūrėtos, kai vaikas paauga ar pasikeičia aplinkybės. Svarbu, kad pakeitimas būtų aptartas sprendimas, o ne būdas užbaigti kasdienį konfliktą.

Šeima mato vieną vaiko gyvenimo dalį, mokytojas – kitą. Namuose jis gali dirbti tik su priminimais, o klasėje tylėti ir atrodyti savarankiškas. Arba mokykloje susikaupti, o grįžęs nebeturėti jėgų. Sujungus šiuos pastebėjimus lengviau suprasti, kokios pagalbos iš tikrųjų trūksta.

„Vienoda kryptis nereiškia identiškų taisyklių namuose ir klasėje. Reikia sutarti, už ką vaikas jau atsako pats, kada jam padedame ir kada įsitraukia suaugusieji. Savireguliacija neįsijungia prie mokyklos durų ir neišsijungia grįžus namo“, – sako A. Liubertaitė-Amšiejė.

Mokytojo ir mokinio santykis taip pat svarbus. 99 tyrimų metaanalizė parodė sąsajų tarp šio santykio kokybės ir mokinio įsitraukimo bei pasiekimų – ryšys su įsitraukimu buvo stipresnis. Tai papildoma priežastis domėtis ne tik tuo, kaip vaikas mokosi, bet ir tuo, kaip jaučiasi klasėje. Tėvai turi teisę nesutikti su mokytojo sprendimu ir ginti vaiką. Galima aptarti konkretų įvykį, išklausyti abi puses ir ieškoti sprendimo. Bendras pareiškimas, kad mokytojas nieko nesupranta, problemos neišsprendžia, o vaikui kitą dieną vis tiek tenka grįžti į tą pačią klasę. Pasitikėjimas kuriamas ir tuo, kaip suaugusieji sprendžia nesutarimus.

· Ar vaikui aišku, nuo ko pradėti? Jei ne, kartu išskirkime pirmą žingsnį, o toliau leiskime bandyti pačiam.

· Ką jis jau supranta be pagalbos? Paprašykime paaiškinti sprendimą savais žodžiais arba savarankiškai atlikti panašią užduotį.

· Ar dienoje lieka vietos poilsiui? Prieš pridėdami dar vieną užsiėmimą, įvertinkime miegą, krūvį ir laiką be skubėjimo.

· Kurią atsakomybės dalį jau galime perduoti? Pasirinkime vieną veiksmą, kurį vaikas atliks pats, ir aptarkime, kada gali kreiptis pagalbos.

· Ar mokytojas mato tą patį sunkumą? Dalinkimės konkrečiais pastebėjimais, kad pagalba namuose ir mokykloje papildytų viena kitą.

„Vaikui reikia patirti, kad sunkumo akivaizdoje jis turi į ką atsiremti. Tačiau jam taip pat reikia patirti: šį kartą pavyko man pačiam. Jei nuolat skubame užbaigti užduotį, šią patirtį galime netyčia iš jo atimti“, – sako edukologė.