Rugsėjį daugelio šeimų automobiliai tampa tikrais maršrutiniais taksi. Tačiau ekspertai sako: tos 20 ar daugiau minučių kelyje nebūtinai turi būti prarastas laikas. Priešingai – tai gali būti viena geriausių progų pabendrauti su vaiku, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Gyvenimas pagal vaikų grafiką
Rugsėjį tėvų gyvenimas dažnai vėl susidėlioja pagal vaikų grafiką. Ryte – mokykla, po pietų – būreliai, vakare – dar viena treniruotė kitame miesto gale. Tėvai skaičiuoja minutes, stebi spūstis ir planuoja, kaip iš vienos vietos suspėti į kitą.
Kai nepatogu ne vaikui, o suaugusiajam: kaip atsakyti į sunkius klausimus?
Ne veltui socialiniuose tinkluose kasmet atgyja juokai, kad rugsėjį tėvai tampa „taksistais“.
Tačiau automobilis gali būti ne tik vieta, kur vaikas įsėda, o tėvai jį nuveža. Tai gali būti ir nedidelė kasdienė erdvė pokalbiui, žaidimui ar tiesiog pabuvimui kartu.
Susiję straipsniai
„Ergoterapijoje dažnai kalbame apie mikro akimirkas – trumpus, bet kokybiškus ryšio epizodus. Kelionė automobiliu yra puiki erdvė kurti saugumą, skatinti kalbos raidą ir treniruoti sensorinius procesus be papildomų priemonių“, – sako „Augimo kelio“ ergoterapeutas Albertas Jankoit.
Mažam vaikui nereikia dar vieno žaislo
Su ikimokyklinuku kelionę galima paversti nedideliu žaidimu. Tam nereikia nei planšetės, nei specialių žaislų.
„Ką matai?“ – paprastas klausimas gali tapti žaidimu, kuriame vaikas ieško raudono automobilio, skaičiuoja autobusus, pastebi dviratininkus ar bando atspėti, kokia transporto priemonė pravažiuos pro šalį.
Tokie žaidimai skatina pastabumą ir regimąjį dėmesį. O įsiklausymas į aplinkos garsus – variklį, lietaus lašus, sireną, valytuvus – leidžia vaikui mokytis atskirti skirtingus garsus.
Dar viena paprasta priemonė – dainos. Ypač tos, kurias vaikas jau žino. Tėvai gali tyčia sustoti dainos viduryje ir leisti vaikui pačiam užbaigti žodį ar eilutę.
Kartais užtenka ir balso: vieną sakinį pasakyti „pelytės“, kitą – „meškiuko“ balsu.
O ką veikti su pradinuku?
Vyresniam vaikui žaidimų „Aš matau raudoną mašiną“ greitai nebeužteks. Tačiau būtent čia atsiranda kita automobilio galimybė – pokalbis.
Kelionės metu galima paprašyti vaiko papasakoti, kas šiandien mokykloje buvo juokingiausia, keisčiausia ar įdomiausia. Ne „Kaip sekėsi?“, į kurį dažnas vaikas atsako vienu žodžiu, o konkretesnis klausimas gali paskatinti gerokai ilgesnį pasakojimą.
„Kas šiandien tave labiausiai nustebino?“, „Jeigu galėtum pakeisti vieną dalyką mokykloje, ką pakeistum?“, „Kas šiandien buvo sunkiausia?“, „Su kuo šiandien daugiausia juokeisi?“.
Svarbu ne paversti kiekvieną kelionę apklausa. Kartais geriausias pokalbis prasideda tada, kai tėvai patys papasakoja ką nors iš savo dienos.
Paauglys tyli? Automobilis gali tapti netikėta pokalbio vieta
Su vyresniais vaikais situacija dar kitokia. Paauglys gali nenorėti kalbėtis virtuvėje, prie pietų stalo ar tiesiai atsisėdęs priešais tėvus. Tačiau automobilyje visi sėdi greta, nereikia nuolat žiūrėti vienas kitam į akis, o tyla nėra nejauki.
„Todėl kelionė į treniruotę ar mokyklą gali tapti viena iš nedaugelio natūralių progų išgirsti, kas vyksta vaiko gyvenime. Nebūtina pradėti pokalbio nuo rimtų klausimų apie pažymius, draugus ar ateitį. Kartais geriau pradėti nuo muzikos. Pavyzdžiui, „Kokią dainą dabar visi klauso?“ ar „Ką žiūri tavo draugai?“ arba „Jeigu dabar galėtum rinktis bet kurią pasaulio šalį savaitgaliui, kur važiuotum?“ – patarimais dalinasi ergoterapeutas A. Jankoit.
Tokie klausimai gali atrodyti visai nerimti, tačiau jie kuria erdvę pokalbiui. O jeigu vaikas šiandien nenori kalbėti – nebūtina jo kalbinti per jėgą. Kartais artumas yra tiesiog tyla, kurioje abu jaučiasi gerai.
Kelionė gali padėti ir nusiraminti
Po mokyklos ar darželio vaikas į automobilį neretai įsėda jau pavargęs nuo dienos įspūdžių. Todėl kelionė namo neturėtų automatiškai tapti dar viena užduotimi.
Mažesniam vaikui gali padėti ritminga daina, ramus tėvų balsas, trumpas pokalbis apie tai, ką matote pro langą.
O prieš išlipant iš automobilio galima įtraukti ir trumpą sensorinę pauzę – pavyzdžiui, tvirtai suspausti vaiko rankytes ar pečius, jei vaikui toks prisilietimas malonus ir priimtinas.
Tai, anot Alberto Jankoit, gali būti paprastas būdas padėti vaikui pereiti iš vienos aplinkos į kitą ir pasiruošti kitam dienos etapui.
Svarbiausia – nebandyti kiekvienos minutės paversti ugdymu
Tėvams, kurie rugsėjį ir taip jaučiasi lyg dirbtų antrą darbą vairuotojais, specialistai turi ir kitą žinutę: nereikia kiekvienos kelionės paversti lavinimo užsiėmimu.
Nebūtina skaičiuoti automobilių, mokytis naujų žodžių, dainuoti dainelių ir dar spėti aptarti dienos rezultatų. Kartais geriausia veikla automobilyje yra tiesiog būti kartu.
„Svarbiausia – nesistenkite spėti visko. Kartais geriausias žaidimas – tiesiog ramus pokalbis apie tai, ką vaikas mato pro langą, leidžiant jam būti išgirstam“, – sako ekspertas.
„Galbūt todėl rugsėjo „taksi“ nebūtinai yra tik dar viena tėvystės pareiga. Tos kelios minutės tarp mokyklos ir treniruotės, tarp būrelio ir namų gali tapti mažu kasdieniu ritualu, kurio vaikas vėliau net nepavadins jokiu ypatingu žodžiu.
Tiesiog prisimins, kad važiuodavo kartu su mama ar tėčiu, klausydavosi muzikos, juokdavosi, kalbėdavosi – arba kartais tylėdavo. O tai, pasirodo, irgi yra laikas kartu“, – sako „Augimo kelio“ ergoterapeutas Albertas Jankoit.