LR ambasadoriaus prie NATO Dariaus Jauniškio, buvusio Specialiųjų pajėgų vado, VSD vadovo, žmona, keturių vaikų mama, su močiute jaučia ypatingą ryšį.
Ne tik buvo jos išauginta – savo gyvenimu nejučiomis susivokė atkartojanti tai, kuo gyveno ir kvėpavo močiutė, tarpukario Lietuvos karininko žmona ir aktyvi birutiečių organizacijos narė.
Kai močiutė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dalyvavo atkuriant birutiečių veiklą, Jurga Barbora, tuomet dar paauglė, ėjo kartu ir neįtarė, kad čia ir jos pačios ateitis.
Į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją atvyko vaikai iš Ukrainos: pasidalijo įspūdžiais
Ištekėjusi už karininko Dariaus ji, kaip ir močiutė, tapo karininkų žmonas vienijančios organizacijos nare.
– Esate birutietė – gal galite plačiau papasakoti, kas tai per organizacija?
Susiję straipsniai
– Birutietės – tai karininkų šeimų moterų sąjunga. „Mamutė“ sakydavo, kad tai moterų draugija, kurią pagimdė meilė – meilė artimui ir kariui. Šios moterų draugijos tikslas – rūpintis meile, globoti karius, kovotojus už mūsų laisvę, ir jų šeimas.
Ne tik karinis pajėgumas, ginklai ir technikos kiekis ar kariuomenės dydis yra svarbu. Tautos saugumo ir suvereniteto garantas yra labai stipraus ir ištvermingo žmogaus rankose. Ir moterys čia vaidina didžiulį vaidmenį. Birutietės, karių žmonos, yra labai svarbus tarpininkas tarp visuomenės ir kariuomenės bei šeimos.
Iš savo senelių gavau labai svarbų patriotizmo ir suvokimo, kas yra karys, kas yra kariuomenė, kas yra saugumas, pavyzdį. Moterys čia vaidina labai svarbų vaidmenį, jos yra šeimos židinio, aukuro kurstytojos.
– Jūsų močiutė buvo tarpukario Lietuvos karininko žmona ir aktyvi birutietė. Kokia ji buvo?
– „Mamutė“ man padarė didžiulę įtaką. Ji mane ir augino, padėjo mamai, kuri manęs susilaukė būdama 19 metų. Su „mamute“ turėjom labai glaudų dvasinį ryšį. Ji buvo šviesi, gili asmenybė ir visai mūsų giminei buvo didžiulis autoritetas, patriotizmo, meilės tėvynei ir tvirto šeimyniškumo pavyzdys.
Tai nuostabios ir turtingos sielos žmogus, vedusi visą savo didelę šeimą per gyvenimą sklidiną tikėjimo ir meilės. Ji buvo priešmokyklinio ugdymo pedagogė, pasižymėjo gražia iškalba, mokėjimu įtaigiai pasakyti esmę, rašė eilėraščius. Nė karto nemačiau jos nei supykusios, nei pakėlusios balsą.
Mamutė gyveno ilgai, iki 96 metų, sulaukė visų mano vaikų, savo proanūkių. Ji matė ir padėjo auginti visus savo proanūkius, todėl visoms jos dukrų ir dukrų vaikų šeimoms liko daug jos gražių, stiprių posakių, pasakojimų apie jos tėvelį Simoną Rapšį, kuris pats buvo išskirtinis žmogus, karininkas, savanoris, šaulių vadas, Vyties kryžiaus ordino kavalierius, vienas pirmųjų ištremtas į Sibirą ir nukankintas.
Jo stipri asmenybė visiems mums padarė didžiulę įtaką. Matyt, iš protėvių ateina ta didžiulė šeimos ir patriotizmo svarba, kuri man yra savaime suprantama.
„Mamutės“ gyvenime yra daugybė knygos ar filmo vertų istorijų. Vien ko verta istorija, kai ji su mamos seserimi arkliais traukiamu vežimu bandė bėgti iš Lietuvos, kai visa šeima jau buvo ištremta, mano senelis irgi. Prie sienos vokiečiai dar šokoladu vaišino ir ji galėjo sėkmingai link Vokietijos patraukti, bet apsuko vežimą, nes ji kategoriškai atsisakė palikti Lietuvą ir grįžo atgal.
Vėliau, po 8 metų sužinojusi, kad jos vyras gyvas, ji nusprendė išvykti į Sibirą pas savo mylimąjį, mano senelį, nepriklausomos Lietuvos karo lakūną, kuris buvo vienas pirmųjų ištremtų.
Ten jie išgyveno apie 6–7 metus. Sibire jie susilaukė dviejų dukterų, mano mama – trečioji, gimusi jau Lietuvoje. Gyvendami Sibire jie globojo iš lagerio paleistus lietuvius, net ir ten vykdė savo misiją. Durys visada buvo atviros, namuose – pilna gyvybės ir bendraminčių, kurie pasiruošę nepasiduoti, tikėti ir remti vienas kitą.
– Jūsų senelis buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, ANBO pilotas. Ką galite papasakoti apie jį?
– Kai močiutė susipažino su seneliu, jai buvo 19, jam – 27 metai. Petras Urbėtis buvo karo lakūnas, žvalgas. Aš senelį atsimenu tokį, kuris turėjo fenomenalią atmintį ir gebėjo įsiminti skaičius: kiekvieno grupioko pavardę, kursioko giminės medį, laidų baigimo metus. Pas jį net iš muziejų eidavo mokslininkai tikslintis faktų.
Grįžęs iš Sibiro į Lietuvą senelis buvo sunkiai sužalotas, avarijos metu pervažiuotos kojos. Avarija įvyko kaip tik tą dieną, kai gimė mano mama. „Mamutė“ jo nesulaukė gimdymo namuose, o senelis liko negalinčiu savarankiškai vaikščioti žmogumi. Jis rūpinosi dukrom, o močiutė turėjo „vežti“ visą ūkį, dirbo, važinėjo traukiniais į Vilnių iš Kauno į darbą.
Atsimenu, pati maža perrišinėdavau jo negyjančias žaizdas. Jo gyva atmintis ir liudijimai mus irgi labai stipriai veikė. Turėjo mėgstamą šūkį – „ANBO, mano mylimas ANBO“. Dar sakydavo: „Laidojant eilinį karį buvo saliutuojama trimis šūviais, o kai laidojom Lietuvos nepriklausomybę, neleido iššauti nė vieno“. Senelį palaidojom 2002 metais.
– Ir jūs pati vyrą pasirinkote karininką – ar tai šeimos tradicija?
– Tai visiškas sutapimas. Kai buvo atkuriama birutiečių organizacija, man buvo 15–16 metų. Mane močiutė už rankos vesdavosi į visus mitingus. Kai ėjom su „mamute“ už parankių gavusios birutiečių ramovei seklyčios raktus, kai ten viską tvarkėm, net nebūčiau pagalvojusi, kad aš ištekėsiu už karininko.
Bet, matyt, taip vedė kažkokia aukštesnė ranka, nes mes buvom labai artimos, patriotizmas ir lietuvybė man buvo labai svarbu. Mano ir Dariaus istorija prasidėjo ne iš karto susipažinus, tik antrą kartą susitikus po gero dešimtmečio.
Aš jį pamačiau, būdama gal 19-kos, o jam buvo 27, tas pats amžiaus skirtumas, kaip senelių. Iš karto bėgau pas „mamutę“ ir sakiau, kad jaučiu jame tą vyriškumo, kario ir patriotizmo dvasią, jis toks atrodė visa savo esybe. Darius manyje „suskambėjo“ kaip vyro autoritetas, nors jis tada dar net nebuvo karininkas, tik po to juo tapo.
– Koks yra šeimos gyvenimas, kai vienas iš jos narių priklauso tokiai atsakingai struktūrai? Kaip su atvirumu tokioje šeimoje, kai žinai, kad vyras turi daug paslapčių, kuriomis negali dalintis? Ar vis dėlto yra kalbama apie viską, tik šeimos nariai žino, ko negalima „išnešti“ už šeimos ribų?
– Turbūt kiek yra šeimų, tiek ir įvairiausių bendravimo formų. Darius turi posakį, kad tiek karininkai, tiek žvalgai, atsakingi pareigūnai yra „nubausti žinojimu“. Dėl saugumo savo šeimoms pareigūnai negali nieko sakyti, nes susiklosčius aplinkybėms, kankinimo atveju, mes būtume labai nesaugūs. Todėl jie saugo savo šeimas nuo bet kokio žinojimo.
Jausmo, kad vyras turi nuo manęs paslapčių, nėra. Tai jo pasaulis, jo darbas. Nuo pat pažinties pradžios tai yra jo sritis. Kartais net nustembu, kad kiti žino daugiau, negu aš galėčiau ar turėčiau žinoti. Kai jis vyko į Afganistaną kariauti, jo mama braukė ašarą, o aš stebėjausi, nes negalvojau, kad jis vyksta į pavojingus karštus taškus. Tiktai paskui iš mamos sužinojau, kad jis vyksta ne į taikos, o į karo misiją.
– Apie karininkų žmonas kartais galvojama, kad jos aukoja savo gyvenimą dėl vyrų karjeros. Privalo vykti iš paskos, kur jie yra paskiriami, yra tarsi vyrų šešėliai – kiek čia tiesos?
– Tai stereotipas. Net žvelgiant į Lietuvos istoriją nuo Barboros Radvilaitės ar Bonos Sforcos laikų, moterys nebuvo šešėlyje. Jos buvo stiprios ir įtakingos. Lietuvos moterys stiprios, daro didžiulę įtaką ir labai prasmingą darbą. Tai nebūtinai vainikuojama medaliais, bet karininkų ir kitų pareigūnų šeimose jos daro milžinišką darbą. Tai nėra paprasta ir yra labai svarbu.
– Ar moteris verslininkė, karjeristė galėtų būti kariškio žmona?
– Kodėl ne? Viskas yra suderinama. Tikrai nėra ir nebūna paprasta, bet savo kailiu patyriau – teko sustabdyti veiklą, uždaryti savo pradėtą smulkųjį verslą vykstant paskui vyrą. Bet viskas priklauso nuo poros santykių ir nuo pasirinkimo. Būna ir tokių, kurie išbandymų laikotarpiu pagyvena atskirai.
Tiek misijos, tiek paskyrimai purto visą šeimą. Tai kitoks, spalvingas gyvenimas, jis – ne kiekvienam, su tam tikrom pasekmėm, bet tuo pačiu ir su tam tikra patirtim ir apdovanojimu.
– O kaip adaptuojasi prie tokio gyvenimo vaikai?
– Priklauso nuo asmenybių – vieni per tai užsigrūdina, kiti patiria sunkesnių augimo etapų. Tam ir yra birutiečių draugija, moterys suteikia viena kitai bendrystę ir pagalbą. Amerikoj kariai dar stipriau blaškomi ir rotuojami, negu mes, juk juos dislokuoja tiek milžiniškose Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek visame pasaulyje. Teko kalbėtis su jų žmonomis. Jos dažniausiai nedirba arba ieško tokios veiklos, kurią galėtų daryti nuotoliu.
Turiu keturis vaikus. Mums teko kraustytis nedaug – kartą metus į Ameriką buvome išsiųsti. Tada vaikų dar buvo trys, jie buvo darželinukai ir net nelabai prisimena to laikotarpio. O prieš pusantrų metų išvykome į Briuselį. Vienas iš vaikų jau baigė mokyklą, kita dabar abituriuentė. Visų istorijos labai skirtingos ir skirtingai atsiskleidžia jų išbandymai.
Vyriausias sūnus pasirinko savanorišką karo tarnybą. Smagu širdžiai, kad jis sako, jog niekada nepaliks Lietuvos, kad čia viskas geriausia ir čia jo vieta. Tėvas didžiuojasi, manau ir proseneliai didžiuotųsi.
– Kario pareiga – prireikus paaukoti gyvybę. Ar virš kariškių žmonų nuolat kabo tas jausmas, kad galite bet kada netekti savo sutuoktinio?
– Bent jau man taip nėra. Negalvoju apie tai. Didžiuojuosi savo žmogumi ir visais Lietuvos kariais, kad jų pasiaukojimas leidžia mums visiems ramiai miegoti. Jog galime ramiai dirbti savo darbus, kai yra tie, kurie bus pirma ir neperžengiama kliūtis priešo kelyje.
– Ką jums svarbiausio duoda šitos „pareigos“ ir ką jaučiate, kad tenka paaukoti?
– Partnerystė yra nuolatinis aukojimasis, nepriklausomai nuo profesijos, ieškojimas kompromiso ir savęs santykyje. Taip, lengva nebuvo eiti savo keliu, kurio aš nepamečiau ir toliau derinau. Bet viską sudėjus – esu apdovanota ir daug daugiau gavau, negu teko paaukoti.
Kiekvienos vyro pareigos, kiekvienas etapas, kuriame buvome, suteikė ir man daug įkvėpimo ir pasididžiavimo jaučiant šalia vyrą, kuris turi misiją. Gyvenu labai prasmingą ir įdomų gyvenimą. Nors yra buvę ir labai sudėtingų bei varginančių etapų, tačiau pailsėjus ir atsigręžus atgal supranti, kad visgi „vau“ – gyvenimas lyg daugiau nei vienas filmas, o serialas su daug sezonų. Išgyventa tikrai daug ir labai skirtingų likimo dovanų ir pamokų visiškai skirtingose aplinkose.
– Esate žinoma kaip Mamų mugės įkūrėja – idėja kilusi iš JAV karių šeimų, kurią parvežėte į Lietuvą. Kokia ta pirminė idėja?
– Tai nėra karių šeimų idėja, bet būtent per JAV karių šeimas patekau į šitą renginį. Sužinojau iš eilinio kario žmonos, kuri matė, su kiek vaikų atvažiavau ir kaip bandau suktis. Keliauti su vaikais paskui karius yra išbandymas, todėl mes stengiamės viena kitai padėti. Amerikietė man parodė šitą mugę. Pamačiusi pasidalinau idėja su savo ratu, ir ji išaugo į tai, kas dabar yra – didžiulis, svarus socialinis projektas.
– Dar vienas darbas, prie kurio prisidedate – birutiečių organizuojamas bėgimas „In Memoriam“, kuris vyks jau šį šeštadienį, spalio 17 d., Vilniaus Vingio parke. Papasakokite apie šią iniciatyvą.
– Tai labai graži pagarbos ir paramos iniciatyva. Bėgimas skirtas mirusiems Lietuvos kariams atminti ir jų šeimoms paremti. Kviečiami visi kariai, jų artimieji ir visuomenė. Tai ne vien bėgimas, galima prisidėti ir einant, ir aukojant karių šeimoms.
Iniciatyva gyvuoja nuo 2015 metų, surengta po majoro Vytauto Buroko mirties bėgant maratoną. Tai dar vienas karių šeimų sutelktumo pavyzdys, rodantis, kad tu neliksi vienas, kas benutiktų – tu esi bendruomenėje, tu esi svarbus, tavimi bus pasirūpinta. Tai suteikia bendrystės ir saugumo jausmą.