„Mano tėvas labai tingus, nesikelia iš lovos“; „Mano mama verkšlena kiekvieną dieną“; „Mano tėvas labai užsispyręs“; „Mano mama labai nervinga ir nuolat mums skambina“… Tai galbūt tik keletas minčių, kurios sukasi galvoje, kai galvoji apie savo tėvus. Tai būtent tie klausimai, kuriuos pacientai konsultuodamiesi užduoda psichiatrei P.G.Garcia. Ji dirba „Miguel Servet“ universitetinėje ligoninėje Saragosoje ir norėdama pateikti tikslesnius atsakymus, surinko klausimus, kurie dažniausiai kamuoja globėjus.
Domėdamasi psichikos ligų ir demencijos sąsajomis, savo empatiją šeimoms ji išliejo knygos „Kas darosi mano mamai?“ puslapiuose. Pasak autorės, ji norėjo knygoje informatyviai sudėti viską, ką sužinojo apie demenciją per 20 psichiatrinės praktikos metų „ir taip užpildyti poreikį teikiamos informacijos ir specialistų mokymo srityje“.
Pasak jos, pacientams reikia ne tik medicininių žinių, bet ir visapusiško palaikymo: „Norėdami juos suprasti ir jiems padėti, negalime ignoruoti jų konteksto“.
– Ar daug žmonių ateina pas jus į konsultaciją klausdami, kas atsitiko jų tėvams, taip kaip knygos pavadinime?
– Vyresnio amžiaus žmonės, ypač turintys demenciją, dažnai atvyksta į konsultaciją savo vaikų iniciatyva. Tad pavadinimas man pasirodė labai tiksliai atspindintis šią realybę. Visą savo karjerą studijavau ir tyrinėjau psichinius simptomus, kuriuos patiria demenciją turintys žmonės. Nors viešajame sektoriuje teikiamų paslaugų trūkumas neleidžia mums susikoncentruoti tik į šią sritį ir psichogeriatrijos ištekliai mūsų šalyje yra nepakankami, stengiuosi teikti pirmenybę vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems pažinimo sutrikimų.
– Kokie požymiai dažniausiai kelia susirūpinimą vyresnio amžiaus artimiesiems?
– Psichiatro konsultacijos metu, mano nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį į depresiją ir elgesio sutrikimus, kurie dažnai lydi demenciją: be depresijos, apatija, nerimas, dirglumas, haliucinacijos ar kliedesiai. Šie simptomai gali pasireikšti dar prieš tai, kai mes nustatome ligą. Depresija – tai ne tik dažniausia psichinė liga vyresniame amžiuje, bet ir vienintelė, kuri padidina pažintinių sutrikimų riziką. Vyresni žmonės, patyrę depresijos laikotarpį, turi dvigubai didesnę riziką susirgti demencija nei tie, kurie jos neturi.
– Ar galima supainioti demenciją su psichikos liga? Kaip jas atskirti?
– Mes žinome, kad demencija atsiranda dėl įvairių neurologinių ligų procesų, tačiau ji vis dar klasifikuojama kaip psichikos liga. Kai senyvo amžiaus žmogus pirmą kartą patiria depresiją, mes pirmiausia įtariame, kad jo kūnas ar smegenys patiria pokyčius. Jei tęsiame su depresijos pavyzdžiu, situacija dar sudėtingėja, nes žmonės, kenčiantys nuo depresijos, dažnai patiria pažinimo sutrikimus, panašius į tuos, kurie pasireiškia sergant demencija (tai gali paveikti dėmesį, atmintį, gebėjimą priimti sprendimus, spręsti problemas ar planuoti).
– Kokie simptomai yra bendri ir kokie mažiau akivaizdūs?
– Mokiniams sakau, kad psichiatrų fonendoskopas gerai atlieka psichikos tyrimus. Juo stebime, kaip žmogus elgiasi ir mąsto. Depresija ir demencija turi bendrų simptomų, tačiau kai kurie iš jų gali labiau linkti į depresiją (sulėtėję judesiai ir reakcija, negatyvi ir pesimistinė kalba) arba demenciją (nesugebėjimas atpažinti vietų ar žmonių, sunkumai atliekant užduotis, suprantant, kas sakoma, arba keičiant vienus žodžius kitais). Apskritai depresija sergantys žmonės yra linkę labiau nerimauti dėl to, kas su jais vyksta, o demencija sergantys žmonės to gali net nepastebėti.
– Ar yra kitų demencijos rūšių, susijusių ne tik su Alzheimerio liga, bet ir su psichikos ligomis?
– Alzheimerio liga yra viena iš neurodegeneracinių ligų, sukeliančių demenciją, tačiau yra ir kitų. Kiekvienos iš jų atveju vyrauja tam tikri psichikos simptomai, nors nė vienas iš jų nėra specifinis. Pavyzdžiui, sergant Alzheimerio liga, dėl ankstyvo atminties sutrikimo žmogus neprisimena, kur paliko vertingus daiktus, ir aiškina, kad jie buvo pavogti, o sergant Lewy kūno demencija (susijusi su Parkinsono liga), būdingos regos haliucinacijos (žmogus mato gyvūnus ar žmones, tarsi jie būtų tikri). Kita vertus, frontotemporalinė demencija dažnai pasireiškia neadekvačiu socialiniu elgesiu (įžeidžiančiais komentarais, neatsižvelgiant į poveikį kitam asmeniui).
– Kartais vaikai praleidžia daug laiko ginčydamiesi su savo sergančiais tėvais. Ar yra dalykų, dėl kurių geriau nekariauti?
– Svarbu sutelkti dėmesį ir pastangas į svarbiausius aspektus. Nustatyti prioritetai galbūt padės apsibrėžti, ar problema yra daugiau jų, ar mūsų. Be to, reikia pagalvoti apie pasekmes ir kas pasikeistų, jei problema išnyktų. Jei mes ginčysimės dėl kiekvieno jų veiksmo, pavargsime ir neleisime jiems ramiai gyventi, ir greičiausiai jie priešinsis.
– Dėl apatijos ir depresijos: ar skatinti žmogų daryti ką nors, kai jis nenori, ar palikti ramybėje?
– Tai dažnas klausimas iš artimųjų ir nėra vienareikšmio atsakymo. Žmogus, kenčiantis nuo apatijos, neturi iniciatyvos kažką daryti, praranda susidomėjimą veiklomis, kuriomis anksčiau mėgavosi, ir jo smalsumas naujiems dalykams išnyksta, jis tampa emociškai abejingas.
Kita vertus, nors depresijos metu gali būti aptikta ir apatijos simptomų, depresija sergantis asmuo jaučiasi blogai, turi neigiamų minčių, pavyzdžiui, kad yra niekam tikęs arba kad yra našta kitiems, todėl apatijos atveju būtina paskatinti asmenį užsiimti veikla ir suplanuoti rutiną, kuri jį sietų su ankstesniais interesais ir aplinka.
Kai kamuoja depresija, naudinga paskatinti jį ką nors daryti, tačiau jei asmuo priešinasi, nederėtų primygtinai reikalauti, juolab ginčytis. Galime pabandyti dar kartą vėliau, kai jis bus imlesnis, arba pateikdami kitą pasiūlymą. Žinojimas, kad esame šalia, yra dar vienas terapinis veiksnys. Negalima pamiršti pagrindinių poreikių (skysčiai, maistas, poilsis, švara ir mobilumas).
– Kaip elgtis su dirglumu?
– Globoti nuo jūsų priklausomą asmenį jau savaime yra sunku. Jei prie to pridedame vaikų ir tėvų priežiūrą, taip pat ir darbą, globėjas retai rūpinasi savimi. Vyresni žmonės taip pat sunkiai priima savo autonomijos praradimą ir tai, kad jų vaikai nusprendžia, kaip jie turi gyventi. Jei mes laikysime jų dirglumą ir nepasitenkinimą žmogiška reakcija į šią situaciją, galėsime geriau suprasti juos ir nesileisti į ginčus.
– Kaip elgtis su nerimu ar neramiu elgesiu?
– Jei nerimas atsiranda staiga arba po vaistų pakeitimo ir jei žmogus yra sumišęs daugiau nei įprasta, reikia pasitarti su gydytoju. Nerimas gali atsirasti dėl to, kad žmogus nebegali susikurti dienotvarkės arba priešingai, gali būti per daug stimulų, kurių jis negali apdoroti. Nerimas gali pasireikšti kaip priklausomybė nuo globėjo. Svarbiausia pritaikyti aplinką pagal asmens poreikius ir suteikti jam saugumo jausmą, kad jis žinotų, jog esame čia ir esame pasiruošę suteikti pagalbą.
– Aišku, kodėl abejojame jų savarankiškumu ir skubame spręsti jų kasdienes problemas. Kaip galime išvengti kišimosi į tai, ką jie vis dar gali padaryti patys?
– Pusiausvyra tarp rūpinimosi ir pagarbos jų savarankiškumui yra sudėtinga, ypač jei norime 100 proc. kontroliuoti visas įmanomas rizikas. Asmuo turėtų išlaikyti savo savarankiškumą tiek, kiek tai yra įmanoma. Pradžioje jam gali kilti sunkumų atliekant sudėtingesnes užduotis, tačiau tai nereiškia, kad turime jam neleisti priimti sprendimų. Jei šiuo etapu jis vis dar gali naudotis pinigais ar kortele kasdienėms išlaidoms, tegul tai daro. Vėliau gali kilti painiava atsiskaitant ar sunkumų susiorientuoti parduotuvėje, tačiau jis vis dar galės apsipirkti, jei turės pirkinių sąrašą ir jį lydės kažkas, kas galėtų padėti. Pagalba turėtų būti teikiama palaipsniui, atsižvelgiant į kylančius poreikius.
– Kartais problema slypi bendravime su gydytoju. Kaip turėtume lydėti savo tėvus pas specialistą?
– Geriausia kuo konkrečiau išdėstyti simptomus, neperšant išvadų. Reikėtų tai daryti lyg pasakojant filmą, ypatingą dėmesį skiriant tam, kas pasikeitė lyginant su ankstesne būsena ar įprastu elgesiu ir tam, kas trukdo jų kasdieniam funkcionavimui.
– Kas yra trumpalaikė terapija, kurią taikote savo pacientams?
– Kai susiduriame su problema, dažnai bandome ją spręsti logiškai atrodančiais būdais, tačiau kartais jie tik pablogina situaciją. Pavyzdžiui, kai žmogus serga depresija ir bando būti linksmas, tačiau jam nepavyksta – tai sukelia dar didesnį nusivylimą, nes nuotaika priklauso nuo aplinkybių ir negali būti prievarta pakeista. Trumpalaikė terapija siekia efektyviausio būdo spręsti tokias problemas.
Kitas pavyzdys – kai bandome įtikinti žmogų ginčydamiesi, dažnai tai tik paaštrina nesutarimus. Artimieji kartais prašo mus įtikinti sergantį asmenį leistis prižiūrimą, įtikinti, kad jo haliucinacijos nėra tikros. Tačiau logikos taikymas čia tampa spąstais, ypač jei žmogus jau prarado gebėjimą racionaliai mąstyti ir nesupranta, kad jo kasdieniai įgūdžiai yra sutrikę.
Nors mums sunku susitaikyti su tuo, kad liga nepasikeis, viltį teikia suvokimas, kad galime pagerinti tiek sergančiojo, tiek savo gyvenimo kokybę, jei pakeisime savo bendravimo su juo būdą.
– Knygoje yra skyrius apie tai, ko neturėtume daryti. Kokios yra dažniausios klaidos?
– Turime atsisakyti sprendimų, kurie neveikia arba dar labiau apsunkina situaciją. Kadangi tokie sprendimai dažnai atitinka „logikos taisykles“, jie įstringa užburtame rate. Jei sugebėsime nutraukti šį ratą, jau turėsime šiokį tokį situacijos valdymą.
Kai žmogui diagnozuojama demencija, nors norime padėti, neprotinga būtų:
- primesti jam savo sprendimus,
- versti atlikti „atmintį lavinančius pratimus“ (jie gali būti naudingi, bet tik tada, jei asmuo yra motyvuotas ir jie pritaikyti jo pažinimo sutrikimams),
- duoti „tabletę“ kiekvieną kartą, kai jo elgesys nukrypsta nuo „normos ribų“, nes kartais taip jie tiesiog bando prisitaikyti prie pasaulio, kuris jam tapo svetimas.
Parengta pagal telva.com