Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje atidaryta paroda „Pusiausvyra“ atspindi pastarojo meto P.Vaitiekūno tapybos stilių. Rinkdamas ir perdirbdamas nereikalingus daiktus jis suteikia jiems naują prasmę. Kūriniai komponuojami taip, kad paliestų amžinąsias temas, skatintų susimąstyti apie būtį.
Taip surūdijęs geležinis tinklelis kūrinyje „Jokūbo sapnas“ tampa kopėčiomis, kurios kaip tiltas sujungia žemiškąjį ir dangiškąjį, regimą ir nujaučiamą pasaulį, tekstilės skiautės virsta burėmis ir vėliava, o sulankstytos vielos fragmentas – erotiška moterimi.
Paveikslams jis rinkosi ne tik Biblijos motyvus, yra ir tokių, kurie skirti XIX amžiaus prancūzų poeto Charles’io Baudelaire’o (1821–1867) eilėraščių rinktinei „Piktybės gėlės“, sukurti perskaičius filosofo Arvydo Šliogerio (1944–2019) veikalą „Bulvės metafizika“, kuriame filosofas svarstė, kad bulvė yra nepalyginamai esmingesnė už Džokondą, jau nekalbant apie tai, kad kur kas gražesnė.
Savo kūrybą vadindamas pensininko išsidirbinėjimu P.Vaitiekūnas prisipažino, kad prie teptuko grįžo po daugelio metų. Jam artima mintis, kad žmogus savyje talpina tiek pasaulių, kiek gyvenimų viename gyvenime gyvena.
Dar studijų laikais susidomėjęs tapyba, jaunystėje jis dažniausiai tapė peizažus, abstrakcijas ir žmones, o prieš dvejus metus pradėjo naują – asambliažų kūrybos etapą.

