Fizikas, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas, signataras Petras Vaitiekūnas (72 m.) nepraeina ramia širdimi pro šiukšlyną. Atrasti seni daiktai atgimsta jo darbuose.

Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje atidaryta paroda „Pusiausvyra“ atspindi pastarojo meto P.Vaitiekūno tapybos stilių. Rinkdamas ir perdirbdamas nereikalingus daiktus jis suteikia jiems naują prasmę. Kūriniai komponuojami taip, kad paliestų amžinąsias temas, skatintų susimąstyti apie būtį.

Taip surūdijęs geležinis tinklelis kūrinyje „Jokūbo sapnas“ tampa kopėčiomis, kurios kaip tiltas sujungia žemiškąjį ir dangiškąjį, regimą ir nujaučiamą pasaulį, tekstilės skiautės virsta burėmis ir vėliava, o sulankstytos vielos fragmentas – erotiška moterimi.

Paveikslams jis rinkosi ne tik Biblijos motyvus, yra ir tokių, kurie skirti XIX amžiaus prancūzų poeto Charles’io Baudelaire’o (1821–1867) eilėraščių rinktinei „Piktybės gėlės“, sukurti perskaičius filosofo Arvydo Šliogerio (1944–2019) veikalą „Bulvės metafizika“, kuriame filosofas svarstė, kad bulvė yra nepalyginamai esmingesnė už Džokondą, jau nekalbant apie tai, kad kur kas gražesnė.

[[ge:lrytas:lrytas:40249054]]

Savo kūrybą vadindamas pensininko išsidirbinėjimu P.Vaitiekūnas prisipažino, kad prie teptuko grįžo po daugelio metų. Jam artima mintis, kad žmogus savyje talpina tiek pasaulių, kiek gyvenimų viename gyvenime gyvena.

Dar studijų laikais susidomėjęs tapyba, jaunystėje jis dažniausiai tapė peizažus, abstrakcijas ir žmones, o prieš dvejus metus pradėjo naują – asambliažų kūrybos etapą.

[[ge:lrytas:lrytas:27013417]][[ge:lrytas:lrytas:17826180]][[ge:lrytas:lrytas:26262891]]

Pristatydama P.Vaitiekūno parodą menotyrininkė Vaida Ragėnaitė teigė, kad rinkdamas, perdirbdamas ir jungdamas rastus savo paskirtį, istoriją ir formą praradusius daiktus autorius suteikia jiems naują gyvenimą ir kuria naujus pasakojimus.

„Kūriniuose daiktai, praradę savo prasmę, pakyla į naują egzistencijos lygmenį. Iš paprasto – į paslaptingą. Iš kasdienybės – į metafizinį lauką“, – akcentavo V.Ragėnaitė.

– Kūrinyje „Jokūbo sapnas“ pavaizduotos kopėčios yra tarsi simbolis tarp žemiško ir dangiško pasaulio, nors tai tik surūdijęs gelžgalys. Kur randate asambliažams tinkamų daiktų?

– Kadangi Jokūbas sapnavo kopėčias nuo žemės iki dangaus, priklijavau prie kartono tokias groteles, kurios simbolizuoja kopėčias. Daug ką randu šiukšlyne, draugai jau vengia su manimi vaikščioti po miestą. Jei randu kokią nors įdomią šiukšlę, ją pasiimu, o jie pabėga.

Kurti asambliažus yra didelė laisvė, nes tinka viskas, ką žmonės išmeta. Tai – vielos, tekstilės skiautės, plunksnos, surūdijusios vinys.

Idėjų darbams randu ir skaitydamas Evangeliją pagal Matą, pavyzdžiui, metalinės grotelės tapo žvejų tinklo simboliu, o iš vielų sulenkiau žuvį – tai krikščionybės simbolis.

Yra sukurtas darbas ir pagal filosofą A.Šliogerį, nes turėjau kantrybės perskaityti jo veikalą „Bulvės metafizika“.

Viename darbe pavaizdavau idioto kančią – jo namas surūdijęs, gyvenimas pakrypęs, o jis vis tiek kabinasi prie kažkokios plunksnos. Gal tai ir yra viltis.

Nors daug kas mano darbuose atrodo kaip rūke, spalvos prislopintos, yra paveikslų ir su erotikos motyvais. Dievas sukūrė Ievą iš šonkaulio, o aš – iš metalinio virbalo, bet kas galėtų pasakyti, kad tas sulankstytas virbalas yra ne moteris? Man ji yra erotiška ir seksuali.

Biblijoje minimi angelai, kurie yra ratų rate. Kaip mokėjau, taip ir padariau tuos ratus, dar įdėjau keturis arkangelus. O kur jie yra? Tai – keturi stačiakampiai, o vienas stačiakampis yra vos matomas, man taip išėjo pasislėpęs angelas. Liežuviu paveikslo nenutapysi, bet yra ką kalbėti, kai darbas baigtas.

[[ge:lrytas:lrytas:40249465]]

– Buvote fizikas, diplomatas, užsienio reikalų ministras, o kas dabar esate?

– Esu pensininkas dailininkas. Dailę radau seniai, dar jaunystėje, gal prieš keturiasdešimt metų pritapiau daug žmonių, o tada prasidėjo Sąjūdis, viską užmečiau. Kai prieš keletą metų atėjo mano draugas žmogaus teisių gynėjas, politologas profesorius Robertas van Vorenas, vadovaujantis ir tarptautinei organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, ir pamatė rūsyje tarp archyvo popierių užmestus paveikslus, patarė nupūsti nuo jų dulkes, dar ką nors nutapyti ir surengti parodą.

Jis pasiūlė išnuomoti dirbtuvę, sakė, kad bus gerai, jei nutapysiu bent vieną darbą per mėnesį. Pagalvojau: esu pensininkas, turiu daug laisvo laiko, gal verta surizikuoti.

Bet iš pastarųjų mano paveikslų kaip vėjas išpūtė žmones. Jų nebeliko, nors internete galima rasti mano paveikslų, kuriuose yra daug žmonių. Tai klasikine maniera pavaizduotos figūros, o dabar mano kūryboje prasidėjo periodas, kai žmonės išnyko.

Atrodo, jau sugalvojau būdą, kaip juos sugrąžinti į paveikslus, bet dar nepabandžiau, manau, į asambliažus pavyks įtraukti ir žmones.

– Gal žmonės iš jūsų darbų dingo, nes pasaulis pasidarė nesaugus? Vienas ankstesnis jūsų paveikslas vadinasi „Viską matau“. Ar dabar irgi viską matote?

– Paveikslo pavadinimą sugalvojo mano draugas Robertas, taip ir padariau. Bet, turiu prisipažinti, nesu aiškiaregys.

– Esate sukaupęs daug patirties dirbdamas diplomatu Ukrainoje, Baltarusijoje. Kaip reaguojate į pranešimus apie Rusijos invaziją Ukrainoje? Ar tai veikia kūrybą, nes jūsų darbuose galima įžvelgti gėrio ir blogio dvikovą?

– Bibliniai siužetai yra amžini. Nors daug metų dirbau Lietuvos ambasadoriumi, pastarojo meto įvykiai Ukrainoje rodo, kad mes daug ko nežinojome.

Yra dvi šio reikalo pusės. Europoje yra daug išsilavinusių, protingų žmonių, jie tiki, kad galima susėdus prie derybų stalo susitarti.

Dialogas, rinkimai, žmogaus teisės ir tikėjimas diplomatija – prie to Europa pripratusi. Juk normalūs žmonės nenori karo, mano, kad įmanoma susitarti diplomatinėmis priemonėmis.

Bet pasižiūrėkime į Rusiją. Jos lyderis neina į derybas, jo neįmanoma sustabdyti. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną (73 m.) užbūrė Krymas, nes jį prijungus prie Rusijos smarkiai pakilo jo reitingai. Bet jis padarė klaidą, kuri vadinasi „Trys dienos iki Kijevo“.

Jis negali susitaikyti su pralaimėjimu. V.Putinas supranta, kad negali sustoti, nes karas kaip strypas įsmeigtas į Rusijos kūną, apie kurį vienijasi šios valstybės gyventojai. V.Putinas negali pralaimėti, nes jam tai reikštų pražūtį.

Kitas pavyzdys – iš Europos istorijos. Ar Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris (1889–1945) buvo protingas? Jeigu dėl jo kaltės žuvo milijonai žmonių, jis buvo beprotis. Ir A.Hitleris negalėjo sustoti.

[[ge:lrytas:lrytas:40249459]]

Manau, mūsų viltis yra aukštesnių jėgų įsikišimas, pavyzdžiui, insultas ar infarktas, kuris ištiktų karo Ukrainoje sukėlėją. O jei Ukrainoje jis bus sustabdytas, nusitaikys į kitas šalis.

Kai Lietuva turės daug ilgojo nuotolio ginklų, pavyzdžiui, raketų, pirmas smūgis bus suduotas ne mums. Tada turėsime šiek tiek laiko.

– Vieną paveikslą pavadinote „Europos saulėlydžio nuojauta“. Pažinote daug Europos lyderių ir įtakingų politikų. Ką prisimenate iš to meto, kai dažnai lankydavotės Briuselyje?

– Žinote, ką man Briuselyje tie lyderiai sakydavo? Jie nuolat kartodavo: „Petrai, nustok pliurpti apie Rusijos grėsmę.“ Jie teiraudavosi, kokią biudžeto dalį tuo metu Lietuva skyrė krašto apsaugai. Tada šis rodiklis siekė apie 0,7 procento biudžeto. Todėl sulaukdavau tokio patarimo: „Petrai, kai tavo šalis skirs 7 procentus biudžeto, tada atvyk pas mus ir kalbėk apie Rusijos pavojų.“

O ką galėjau padaryti? Pasakai, kad Lietuva skiria tik 0,7 procento gynybai, ir visos kalbos baigiasi, esą diskusija neturi jokio racionalaus argumentavimo. Niekas Vakaruose netikėjo, kad Rusija taps agresore. Subyrėjus Sovietų Sąjungai visi kalbėjo: „Tik nepakenkime Rusijai, duokime laiko.“ Atrodė, kad iširus Sovietų Sąjungai kaip blogio imperijai savaime viskas susitvarkys.

Tokio požiūrio iki šiol sunku atsikratyti. Pasižiūrėkite, Lietuva gražėja, kyla pragyvenimo lygis, turime daug protingų žmonių. Kaip jiems paaiškinsi, kad gali ateiti beprotybė?

– Turite rūsyje didelį archyvą. Ar viską kaupiate nuo Sąjūdžio laikų?

– Tuo metu daug dėmesio skyriau demokratinės spaudos leidimui. 1989 metais su Sąjūdžio vėliava padėjome net 25 Ukrainos miestams leisti neoficialią spaudą, vėliau ukrainietiškų leidinių leidyba pas mus atslūgo, nes tokių galimybių atsirado Ukrainoje.

Galbūt kai kas iš to net pasidarė verslą. Manau, tuometiniai saugumiečiai neatsitiktinai žiūrėjo į tai pro pirštus.

– Vadovavote Užsienio reikalų ministerijai. Ar romantiškai prisimenate šį gyvenimo periodą?

– Kai Kazimiera Prunskienė (82 m.) ieškojo užsienio reikalų ministro, man pasiūlė šias pareigas. Sutikau, tik nestojau į K.Prunskienės partiją.

Pasakysiu tiesiai šviesiai – savo ministravimą prisimenu su gėda ir kaltės jausmu. Buvau neišsilavinęs, neįžvalgus, gelbėjo tik naivumas. Jei dabar turime tokią sudėtingą situaciją, nėra gerai. Kaip šalis nesugebėjome įtikinti savo partnerių, nesupratome, kad viskas Rusijoje nusiris į bedugnę.

[[ge:lrytas:lrytas:40249431]]

Išvada viena – nereikia būti protingai nusiteikusiu idiotu, nes gali ateiti pasaulio pabaiga.

– Jūsų paveiksluose daug vilties. Ar esate optimistas?

– Tapyba yra kitas pasaulis, idėjų paveikslams kyla ne iš užsienio politikos apžvalgos.

– Kaip atrodo jūsų diena?

– Keliuosi anksti, nuo šešių iki devynių ryto nueinu apie 15–16 kilometrų. Einu vienas, nes man ėjimas yra kaip meditacija. Tai geras užsiėmimas, neprarandu laiko veltui, gerai jaučiuosi.

Devintą valandą pusryčiauju, vėliau su kokiu nors draugu einu išgerti kavos, vykstu į dirbtuvę. Jei nieko įdomaus nesugalvoju, nudažau kokį nors rėmą arba jį sutvirtinu. Po truputį įsitraukiu į piešimą, dažniausiai nieko gero neišeina, o kartais džiaugiesi tuo, ką padarei, nes supranti, kad nieko geresnio padaryti jau nebegali.

– Ar kūrybai jums reikia dvasinės ramybės?

– Nemanau, nes ramybė reikštų, kad stebi tai, kas yra gražu. O jei esi nerimastingas, vadinasi, pats kuri grožį, esi nuolatiniame procese, svarstai, kad galbūt po metų kitų padarysi darbą dar geriau.

– Ar rašote dienoraštį?

– Mano dienoraštis yra paveikslai, o jei rašyčiau dienoraštį, būtų pagunda jį išleisti. Yra toks posakis – „devyni amatai, dešimtas badas“. Tai apie žmogų, kuris bando užsiimti daug kuo, bet nė vieno amato neišmano.

Daile užsiimu dėl savęs, nes man smagu. Todėl savo parodą vadinu pensininko išsidirbinėjimu. Man norėtųsi savo darbus palyginti su kitų autorių darbais, tik bėda ta, kad Lietuvoje iki šiol niekas netaikė tokios technologijos kaip aš.

Sakyčiau, mano tapyba yra skurdi, teptuko darbo mažai, paveiksluose vyrauja detalės, kurias gali suskaičiuoti abiejų rankų pirštais. Naudoju kartoną, kad būtų lengviau pritvirtinti įvairias detales. Tai biednystės himnas.

Bet tokiame tapybiniame skurde yra svarbi idėja, pavyzdžiui, paveiksle „Menamas laiko lengvumas“ laiko lengvumą atspindi plunksna, ji beveik nieko nesveria, bet žodis „menamas“ įspėja, kad laikas yra sunkus, nes lemia mūsų gyvenimą. Laikrodis deformuotas, šią idėją nusižiūrėjau iš garsiojo ispanų dailininko Salvadoro Dali (1904–1989).

[[ge:lrytas:lrytas:40249430]]

Nesu baigęs meno mokyklos, manęs niekas negali pavadinti profesionaliu dailininku. Mano tapyba yra minimalistinė, tai ne mūsų klasikų darbai, kuriuos gali akimis ilgai tyrinėti, klajoti lyg eitum pasivaikščioti.

– Kaip užsikrėtėte daile?

– Kai buvau studentas, kartą užėjau į Dailės saloną, kuriame buvo Algimanto Kuro (85 m.) paroda. Pamačiau vieną jo darbą, kuriame vaizduojamas mėlynas dangus, žalia pieva, kažkokie žmogaus išmesti nereikalingi ir irstantys daiktai ir juodas kvadratas ant horizonto.

A.Kuras tuo kvadratu mane pribloškė, pritrenkė, svarsčiau, kaip taip galima, kas jam leido nupiešti juodą kvadratą. Tas kvadratas mane ilgai persekiojo mintyse. Iki šio susitikimo su A.Kuro darbu niekada netapiau, to nesimokiau, bet štai ėmiau ir pagalvojau, kad būtų įdomu pabandyti.

Tuo metu tapiau tik ant kartono, nes jis buvo pigus, o profesionalių dažų trūko. Sovietmečiu mokėdavau vienoje parduotuvėje už dažus keliais rubliais brangiau, kad tik man jų parduotų, nes nebuvau Dailininkų sąjungos narys.

Tapytojo Lino Katino (1941–2020) abstrakcijos irgi pasirodė neįtikėtino grožio. O jei būčiau gatvėje sutikęs Augustiną Savicką (1919–2012), būčiau ranką pabučiavęs, nes man tai – didis meistras.

– Kas jus įkvepia? Kaip vyksta kūrybinis darbas?

– Prieš 30 ar 40 metų man buvo smagu tapyti nuo devintos–dešimtos valandos vakaro iki keturių ryto, o paskui važiuoti į darbą. Dabar tų jėgų jau nėra, bet imti teptuką į rankas norisi vis labiau ir labiau. Tai iššūkis, kuris mane vilioja. Kodėl žmonės eina į turistinius žygius? Todėl, kad gali. Kodėl aš tapau? Todėl, kad galiu.

– Kuris paveikslas jums pačiam gražiausias?

– Nė vienas. Rimtai kalbant, visur matau minusus, trūkumus. Tiktai tas darbas, kuris yra galvoje ir nenutapytas, yra idealus.

Buvęs K. Prunskienės kabineto ministras nesibodi rausti šiukšlynus: sunku patikėti, ką ten randa