Archeologas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras Valdemaras Šimėnas (71 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Noras pažinti gyvenimo, gamtos įvairovę. Visada buvau smalsus, domėjausi mokslo naujienomis, geologija, geografija, istorija, menais. Ilgainiui norisi apibendrinti žinias. Dabar mane labiau domina bendrieji gyvenimo dėsniai, psichologija, žmogaus ir gamtos dermė.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Mane gali patraukti atradimai, įdomi knyga, kelionės į nepažintus kraštus. Kartais net kulniuojant miško takais netikėtai užsimezga įdomios pažintys.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:39675846]]

– Nesu išrankus: gardūs lietiniai blynai grietinės ir sviesto padaže, kiaušinienė su bulvėmis. Dietų, kulinarijos prietarų nesureikšminu. Anksčiau buvau ryškus mėsėdis, bet skonis kinta. Vaikų darželiuose, internatuose, ekspedicijose išmokau vertinti paprastą, net gamtoje ant ugniakuro paruoštą maistą. Stengiuosi nevartoti pusgaminių.

– Mėgstamiausias kvapas?

[[ge:lrytas:lrytas:40960575]][[ge:lrytas:lrytas:40876129]][[ge:lrytas:lrytas:40795610]][[ge:lrytas:lrytas:40642097]][[ge:lrytas:lrytas:40479176]]

– Pušų, kitokių spygliuočių kvapai. Kelionėse, ypač karštą vasaros dieną, prisėdus po kedru ar kėniu malonu įkvėpti sakų aromato.

– Geriausia gauta dovana?

– Žmogų gali jaudinti net paprasčiausia laukų gėlė, dovanota iš širdies. Neseniai nustebino vyresnysis sūnus Herkus su šeima, gimtadienio proga padovanoję retos vietinės veislės šunį – lietuvių skaliką. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai su tokiais šunimis medžiojo lapes, kiškius, šernus.

Pirmąkart dalyvaudamas užsienyje vykusiame pasauliniame proistorikų kongrese sutikau žymiąją archeologę Mariją Gimbutienę (1921–1994). Ji pasakė: „Rinkis kokias nori knygas, visas apmokėsiu. Vien manoji „Deivės civilizacija senojoje Europoje“ kainuoja tiek, kiek visos čia esančios.“ Vengrų, rumunų, slovakų knygos apie hunų vadą Atilą, Didįjį tautų kraustymąsi – va čia tai buvo dovana...

[[ge:lrytas:lrytas:41063282]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis yra Lietuvoje čia ir dabar. Skersai ir išilgai išmaišiau visą Europą, Vidurinę Aziją, Iraną, Egiptą, Indiją, Himalajus, tačiau rojaus apraiškų neaptikau nei dykumose, nei kalnuose, nei ledynuose ar jūrų pakrantėse. Mieliausi upeliai, nedideli ežeriukai Lietuvos girių glūdumoje. Dabar kliedžiu Japonijos kultūra, jos palikimu, paminklais, filosofija, pasaulėžiūra.

Kažin ar ten yra rojus? Aukštaitijos ir Dzūkijos gamta man veikiausiai visada liks jau atrastu rojumi.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Jeigu savo sodyboje nepabendraučiau su augintiniais: šuniukais, ožkytėmis, katytėmis, paukščiais, iš miško atklystančiomis stirnaitėmis, neatsiversčiau knygos, neištrūkčiau į gamtą...

– Kaip atsipalaiduojate?

– Tokiame amžiuje jau visada galiu būti atsipalaidavęs. Stengiuosi neįsitempti, neskubėti, gyventi lėčiau.

Geriausiai jaučiuosi 30–35 kilometrų žygyje, orientacinio arba radiopelengavimo sporto (vadinamosios lapių medžioklės) varžybų trasoje. Nuo jaunystės sportuoju daug ir dažnai.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Esu atlaidus, nekerštingas. Neimti visko giliai į širdį padeda budistų išmintis, kitokia veikla. Taip atsitiko ir su archeologija – atsitraukęs susidomėjau literatūra, iškilių kūrėjų gyvenimu. Dar esu ir Keliautojų sąjungos narys, tad maloniausias užsiėmimas – žygiai, išvykos, judrumas.

[[ge:lrytas:lrytas:41063278]]

– Blogiausias įprotis?

– Anksčiau – ne itin kritiškas požiūris į alkoholį. Dabar jau 13 metų gyvenu be žalingų įpročių, esu abstinentas. Tiesa, žmonai Audrai atrodo, kad vartoju per daug druskos, cukraus. Įnikęs į kitų veikalus neprisiverčiu parašyti savųjų atsiminimų.

Bet apmatai jau yra – tris dešimtmečius įvykius fiksuoju dienoraštyje. Buvau rimtai įklimpęs į savo protėvių genealogiją, bažnytines knygas.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Pažinti visus paukščius, drugelius ir vabalus, gėles, žolynus, samanas ir krūmus. Įstojęs į Lietuvos ornitologų draugiją sukaupiau nemenką biblioteką.

Dar viena mano aistra – fenologiniai stebėjimai, užrašuose pasižymiu pastebėtus naujus gamtos reiškinius.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Jaunystėje traukė gamta, istorija, dailė. Mokiausi vakarinėje dailės mokykloje, lipdžiau ir liejau medalius, lankiau skulptoriaus Stepono Šarapovo dirbtuvę Užupyje. Prie upelių įkurdintos kelios mano skulptūros istorine tema. Gyvenimas buvo atvedęs į profesinę technikos mokyklą, Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Nugalėjo archeologija – studijavau istoriją Vilniaus universitete.

Mano mokslinių interesų kryptys: baltų genčių istorija, etnogenezė, tautų kraustymosi periodas, prūsų kilmė. Dvyliškio, Jašiūnų, Kiauleikių, Kreivėnų, Pryšmančių pilkapynų kasinėjimo medžiaga pravertė mano monografijai apie etnokultūros procesus Vakarų Lietuvoje. Vadovavau Lietuvos archeologų draugijai, dirbau valstybinėse kultūros paveldo, mokslinėse archeologijos komisijose.

Jei dabar reikėtų viską pradėti iš naujo, rinkčiausi dievadirbio amatą. Jau ir kaltus nusipirkau.

– Drąsiausias sprendimas?

– Sovietinėje kariuomenėje tarnaudamas radistu pažinau Morzės abėcėlę. Ten mane, kaip orientacinio sporto atstovą, išmokė radiopelengavimo („lapių medžioklės“) pagrindų. Treniruotės vykdavo nuo Kolos pusiasalio iki pat Uralo kalnų. Tapau SSRS ginkluotojų pajėgų šiaurės apygardų čempionu, nugalėjau Europos orientacinio ir radiosporto varžybose. Sporto kuopos vadai nenorėjo demobilizuoti – siūlė pieno upes, pyragų kalnus, aukštesnį laipsnį, tarnybą Vilniuje.

Grįžęs į Lietuvą nebesportavau – „lapių medžioklės“ būrelis veikė tik Kuršėnuose. Po pusšimčio metų sužinojau, kad Vilniuje, prie Rokantiškių, organizuojamos foksoringo varžybos. Negirdėta rungtis – orientacinio ir „lapių medžioklės“ sporto atmaina – sudomino, vėl pradėjau bėgioti.

Pakviestas į Lietuvos senjorų rinktinę Birštone vykusiame pasaulio čempionate užėmiau trečiąją vietą. Dar vienas bronzos medalis iškovotas klasikinės rungties komandų įskaitoje.

[[ge:lrytas:lrytas:41063274]]

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Italijoje po pasaulinio proistorikų kongreso norėjosi kuo daugiau pamatyti. Galėjau nemokamai lankytis muziejuose, tad neatsikvėpdamas keliavau po visą šalį. Ekskursijas užbaigęs Romos aikštėje prie Trevi fontano, stebėdamas monetas iš dugno graibstančius valytojus trumpam snustelėjau. To užteko, kad atsimerkęs nerasčiau šalia pasidėto portfelio su dokumentais.

Tik po savaitės verslo klase buvau parskraidintas į Vilnių. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Globojamas Italijoje gyvenančios lietuvės menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės (65 m.) aplankiau įdomiausias Romos vietas, net tolimiausias apylinkes. Savaitė tikrai neprailgo.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Šunų ir kačių ėdalo, padažų, kitokių nereikalingų dalykų. Manoji lentyna šaldytuve dažniausiai būna tuščia. Gal tik vasarą įsidedu grietininių ledų su razinomis. Vaikystėje labiausiai mėgdavau vaisinius, kainavusius vos 4 kapeikas. Vėliau ir šie ledai pabrango kone dvigubai.

– Mėgstamiausias posakis?

– Nekenk kitam, nešiukšlink, tausok gamtą. Nelipk per galvą.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Pastaruoju metu patinka literatūrinė kraštotyra. Su literatu Benjaminu Kondratu (1933–2025) važinėdami po Lietuvą knygų cikle „Kūrėjų pėdsakai“ aprašėme regionų kultūrą, šviesuolius. Benjaminas jau buvo garbaus amžiaus, padėdavau jam rinkti medžiagą, fotografuodavau, būdavau vairuotoju.

Literatų gausa garsėjančiame Utenos rajone aplankėme išeivijos rašytojo, vertėjo, žurnalisto, esperantininko Pulgio Andriušio-Fulgencijaus Andrusevičiaus (1907–1970) gimtinę prie Tauragnų. Apie šį į Australiją nublokštą kūrėją nieko nežinojau.

Namuose perskaitęs jo lyrinių apsakymų rinktinę „Anoj pusėj ežero“ nustėrau – kokie gamtos vaizdai, koks ilgesys, meilė gimtajam kraštui.

Dievinu gamtininko Henriko Gudavičiaus (82 m.) knygas, jo pėdomis dažnai paklaidžioju. Domina Levo Tolstojaus (1828–1910) filosofija, jo dienoraščiai, etnografo, gamtininko Michailo Prišvino (1873–1954) knygos. Džiaugiuosi, kad mano ir kitų praeities tyrinėtojų patarimai grafikui Arvydui Každailiui (86 m.) padėjo puikiai iliustruoti ankstyvųjų viduramžių kūrinį – eiliuotąją „Livonijos kroniką“. Vaidybinius filmus žiūriu retokai, labiau domina dokumentika. Patinka italų, prancūzų kino komedijos.

[[ge:lrytas:lrytas:41063273]]

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Jokios. Kai gyveni beveik gamtoje, išsikvepinęs gali nesutikti nė vieno žvėrelio.

– Meilė – tai...

– ... kas liejasi iš širdies. Esu daugmylys: myliu visatą, Saulę, Mėnulį, žvaigždes, gamtą, žvėris, paukščius ir, aišku, žmones.

Tikiu meile iš pirmo žvilgsnio. „Nemuno“ žirgyne iš karto įsimylėjau vieną gražuolę ristūnę su kirpčiukais – daugelio konkūrų nugalėtoją. Žmona net buvo pyktelėjusi.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Jei jie pasakytų: jis mums nepadarė nieko blogo, man to visiškai užtektų.

Archeologas Valdemaras Šimėnas nepamirš garsiosios Marijos Gimbutienės dovanos: liko apstulbęs