Mėgina įminti ilgaamžiškumo paslaptį: kas iš tiesų vyksta žmogaus kūne

Mokslo žurnalistės Godos Raibytės-Aleksos bei mokslininkės, epigenetikės dr. Miglės Tomkuvienės knyga „Laiko biochemija“ siūlo kiek atsitraukti nuo aplinkinio triukšmo, ir pažvelgti giliau – ką apie ilgaamžiškumą kalba mokslas, o ką – gudrūs rinkodaros triukai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

G. Raibytės ir M. Tomkuvienės knyga „Laiko biochemija“, kurią išleido leidykla „Alma litera“, nėra dar vienas greitųjų patarimų rinkinys ar lengva ilgaamžiškumo formulė. Labiau – nuoseklus mėginimas išsiaiškinti ir skaitytojui išaiškinti, kas iš tiesų vyksta žmogaus kūne, kai laikas nenumaldomai skrieja pirmyn.

Kodėl šiandien tiek daug kalbama apie ilgaamžiškumą? Ar tai – tik laikina mada, neblėstantis mitų šaltinis? Kas naujo biotechnologijose ir ko neįmanoma pajudinti gamtos dėsniuose? Kas slepiasi už skambių pažadų ir už ląstelės sienelių? Ką galime padaryti kasdien, o kuo jau pasirūpino evoliucija? Kaip suprasti sudėtingus senėjimo procesus ir nepasiklysti informacijos jūroje?

Knygoje keliami klausimai apie genų ir aplinkos santykį, mikroplastiko poveikį, streso reikšmę, miego svarbą, bakterijų pasaulį mūsų organizme ir net hipotetines nemirtingumo galimybes.

Molekulinę biologiją, genetiką ir biochemiją studijavusi mokslininkė, epigenetikė, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. M. Tomkuvienė teigia, kad šiandien svarbu pratęsti ne tik amžių, svarbu pratęsti sveiko gyvenimo metus, kai žmogus kokybiškai gyvena, veikia neturėdamas lėtinių ligų.

„Šiandien vidutinė gyvenimo trukmė siekia apie 80 metų, tačiau sveiko gyvenimo – apie 65. Todėl didžiausias iššūkis – ne gyventi ilgiau, bet ilgiau išlikti sveikiems.

Jei, neturėdamas lėtinių ligų, peržengei 65-erius, esi geriau išsilaikęs nei statistinis žmogus. Jei tau 80, vadinasi, statistiškai išgyvenai daugiau nei tikėtina.

Kai peržengi 100, tampi mokslininkų tyrimo objektu. Mums įdomu, kas išskirtinio buvo genuose, kad pavyko pasiekti tokio garbaus amžiaus. Išgyvenę 120 ir daugiau metų – jau rekordininkai.

Sakoma, kad dabar yra gimęs vaikas, kuris išgyvens iki 150 metų. Tačiau tai – tik hipotezė, kuri arba pasitvirtins, arba ne“, – sako mokslininkė, pridurdama, kad vienas svarbiausių ilgaamžiškumo rodiklių – socialinis ryšys. Bendrystė šeimoje, draugystė su vaikais ir anūkais pratęsia žmogaus gyvenimo metus.

Knygos bendraautorė, mokslo žurnalistė, edukatorė G. Raibytė-Aleksa į ilgaamžiškumo temą žvelgia per informacinio raštingumo prizmę. Ji įsitikinusi, kad melagienų pasaulyje labai svarbu atskirti, kas yra tikra, o kas – ne.

„Su Migle sutarėme, kad tai nebus savipagalbos knyga ar sveikos gyvensenos vadovas. Norėjome skaitytoją edukuoti apie tai, kas vyksta jo kūne. Gerbiu žmogaus intelektą, neabejoju, kad gebame priimti tinkamus sprendimus, jei tik gauname informacijos, kuri mumis nemanipuliuoja. Ir, be abejo, turime suprasti, kad kai kurių dalykų gamtoje negalime pakeisti“, – sako G. Raibytė-Aleksa.

Šis požiūris atsispindi knygoje – autorės nevengia pripažinti, kiek daug esama nepažintų, nesuprastų dalykų. Ir nors mokslas šiandien leidžia vis geriau suprasti senėjimo procesus, tyrimuose taip pat atsiskleidžiama, kokie jie sudėtingi.

Knygą „Laiko biochemija“ sudaro dvylika skyrių. Kiekvienas iš jų prasideda atpažįstama situacija, kasdienybės istorija, kuri skaitytoją nuveda į gilesnius mokslo sluoksnius. Tryliktasis skyrius – paslaptis.

Pasak dr. Miglės Tomkuvienės, knygos rašymas buvo ne tik mokslinis, bet ir emocinis procesas: „Rašėme ilgai, dvejus metus, per tą laiką keitėsi ir mano pačios supratimas, sumažėjo optimistė, – su amžiumi vyksta tiek daug biologinių pakitimų, kad prilygtų stebuklui visus juos suvaldyti.

Tiesa, sakoma, kad sudėtingos technologijos prilygsta magijai, tačiau tokių medicinos ir biotechnologijos sprendimų, stabdančių visus senėjimo procesus, dar neturime ir nežinia, kaip greitai šioje srityje galime tikėtis revoliucinių pasiekimų. Tikiuosi, skaitytojai įgys kritinį mąstymą – ne viskas, ką žada papildų ar kosmetikos rinka, veikia“.

Knygoje akcentuojama, kad genetika lemia tik apie 10–20 procentų mūsų sveikatos. Likusi dalis priklauso nuo aplinkos, gyvenimo būdo, mūsų pasirinkimų ir tiesiog gyvenimo atsitiktinumų. Tačiau net ir čia nėra vienareikšmių atsakymų: tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Knygos autorės sutaria: viena svarbiausių šiuolaikinio mokslo žinių yra individualumas.

Paklausta apie paprasčiausius patarimus, kaip išsaugoti ilgas gyvenimo dienas, autorės mini kasdienius veiksnius – gerą miegą, fizinį aktyvumą, streso valdymą. M. Tomkuvienė teigia, kad patarimas „nestresuok“ skamba netiksliai ir paviršutiniškai.

„Kur kas svarbiau mokytis stresą valdyti. Sveikas stresas mus varo į priekį. Kai ryte pabundame, kortizolio kiekis pakyla, ir tai būtina, kas pakiltume iš lovos, pradėtume dieną. Valdyti stresą reiškia mokytis kortizolį nuleisti iki bazinės linijos.

Nuolatinis jausmas, kad reikia daryti, daryti, daryti, socialinis spaudimas stresą produkuoja, o ilgalaikis stresas kenkia mūsų sveikatai. Už tai, kad kartais pailsėsi ir neparašysi penktos knygos, draugai iš savo rato tikrai neišmes“, – sako mokslininkė.

Knyga „Laiko biochemija“ aptaria ir itin jautrias temas, kalba apie lyčių skirtumus. Nors moterys vidutiniškai gyvena ilgiau, knygos autorės teigia, jų sveikatos tyrimai ilgą laiką nebuvo vystomi, todėl diagnostikos ir gydymo sprendimai ne visada pritaikyti moterims.

Nors šiandien neegzistuoja technologijos, galinčios išgydyti senatvę, M. Tomkuvienė teigia, kad mokslas sparčiai juda į priekį. Genų redagavimas, RNR technologijos ir biotechnologiniai sprendimai ateityje gali pakeisti mūsų supratimą apie senėjimą.

Vis dėlto ir M. Tomkuvienė, ir G. Raibytė-Aleksa išlieka atsargios: mokslo atradimai netilps į vieną stebuklingą tabletę, tam reikalingi kompleksiniai biotechnologiniai sprendimai, klinikiniai sudėtingų lėtinių ligų tyrimai.

„Jungtinėse Amerikos Valstijose vienas privatus fondas yra surinkęs prizinį 100 milijonų JAV dolerių fondą. Jis atiteks įmonei ar mokslininkų grupei, kuri iki 2030 metų pasiūlys metodą ar terapiją, reikšmingai pagerinančią biologinius senėjimo rodiklius“, – sako G. Raibytė-Aleksa.