Operos solistė, profesorė Regina Maciūtė šių metų birželio 18 dieną atšventė garbingą 80-ies metų jubiliejų.

Garsusis sopranas prieš dešimtmetį užbaigė solinę karjerą. Tai padaryti privertė sušlubavusi sveikata. Užtat Regina Maciūtė perdavė savo patirtį jaunajai operos atlikėjų kartai, kuri žiba šalies ir užsienio scenose, – Ievai Prudnikovaitei (42 m.), Laurynai Bendžiūnaitei (45 m.), Justinai Gringytei (40 m.).

– Kaip paminėjote sukaktį?

– Su artimiausiais draugais paminėjau ją sostinės restorane „Neringa“. Nedažnai ten lankydavausi jaunystėje, bet kamerinė aplinka išlikusi ir dabar.

[[ge:lrytas:lrytas:41567730]]

Kai pagalvoju apie kitas Vilniaus vietas, kuriose esu daug sykių buvusi, „Neringa“, nors ir atsinaujinusi, ačiū Dievui, išsaugojo senąją dvasią.

Nenorėjau didelių iškilmių, nors keliskart buvo siūlyta Mokslininkų namuose surengti popietę su mokiniais.

[[ge:lrytas:lrytas:43335302]][[ge:lrytas:lrytas:43145625]][[ge:lrytas:lrytas:43004568]][[ge:lrytas:lrytas:42991717]][[ge:lrytas:lrytas:43287801]]

Man toks pasiūlymas per daug kainuotų emociškai ir išsekintų, nes prieš trejus metus buvo atlikta sudėtinga plaučių operacija. Manau, kad kas prisimena, tas prisimena, ir nesiryžau susitikimui, tiesiog neturėjau tam jėgų.

– Vis dėlto ar jus prisiminė buvę mokiniai?

– Jaučiuosi laiminga, kad dauguma mokinių mane prisimena, ar yra proga, ar jos nėra. Dėmesiu negaliu skųstis.

L.Bendžiūnaitė, I.Prudnikovaitė, Gunta Gelgotė, Raminta Vaicekauskaitė, JAV gyvenanti Danutė Mileika visada mane prisimena. Gimtadienio rytą Ieva su dukrele Magdalena ir didžiausia puokšte atvažiavo pas mane.

Yra keli, kuriuos esu ištraukusi ir atvedusi į profesinį kelią, tačiau jie pradingo, neprisimena. Dėl to neišgyvenu, tačiau jaunystėje buvau prisirišusi prie savo dėstytojos Veronikos Fakejevaitės, kuri mane vedė profesiniu keliu.

Ji labai daug dėmesio reikalaudavo, todėl esu sau pasakiusi: „Išleidai, ačiū Dievui, jie turi darbus ir tegul gyvena savo gyvenimą.“ Niekada iš mokinių nereikalavau išskirtinio dėmesio, kad mane visur turėtų kviesti.

[[ge:lrytas:lrytas:43413829]]

– Ar pačiai tikisi, kad vasarą jums sukako aštuoniasdešimt metų?

– Aš nesijaučiu, kad man tiek metų. Bet negaliu sakyti, kad negalvojau, jog sulauksiu. Buvo keletas gyvenimo slenksčių, kai mane ištraukė onkologai.

Kai sukako 52-eji, man išoperavo skydliaukę, po ketverių metų – krūtį, o prieš trejus metus buvo atlikta plaučių operacija.

Sakyčiau, tai atrodo keistai dėl to, kad operacijos skirtingos, – augliukai buvo „pabėgę“ iš skydliaukės. Aš dabar gyvenu dovanai.

– Kada baigėte solinę karjerą?

– Kai sukako pensinis amžius, pasiprašiau Nacionalinės filharmonijos išeiti iš darbo. Tada nežinojau, kad mano plautyje kažkas rezgasi. Gydytojai nieko nerasdavo. Bet pati jusdavau: kažkaip užkildavo kvėpavimas.

Būdavo, pradedu dainuoti ir nebegirdžiu tos kokybės, kokią turėjau visą gyvenimą, – garso vedimo lengvumą.

Nusprendžiau, kad nereikia rodyti savęs, kai turi kokį nors defektą, tad nutraukiau dainavimą.

– Per gastroles apkeliavote nemažai pasaulio, o pasibaigus karjerai keliavote savo malonumui. Kur lankėtės pastarąjį kartą?

– Tie treji metai po operacijos, kol galvojau, kaip pakryps sveikata, iš manęs atėmė keliones. Paskutinė šalis, kurioje lankiausi iki operacijos, buvo Graikija.

Tai buvo ne poilsinė, o pažintinė kelionė, nes man visada rūpėjo pažinti naujas vietoves.

Prieš septyniasdešimtmečio jubiliejų buvau Izraelyje, paskui keletą kartų Prancūzijoje – Provanse, Luaros slėnyje.

[[ge:lrytas:lrytas:43413833]]

– Ar prancūzų kalbos paskaitas lankote dėl meilės Prancūzijai?

– Prancūzų kalbos mokiausi mokykloje, esu išdainavusi labai daug prancūziškos muzikos, dabar daugiausia žiūriu prancūzų televiziją ir Prancūziją neblogai pažįstu. Be to, mokausi ir anglų kalbos.

Abiejų kalbų paskaitas lankau Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete. Per savaitę po valandą kalbu angliškai ir prancūziškai, nes esu dviejose grupėse.

Visiems patarčiau mokytis šiame universitete, nes atsiranda naujų pažįstamų – susidaro nedidelės kompanijos, vyksta šventės.

– Esate užsiminusi, kad vaizdas pro jūsų namų langus – kaip kaime. Kas dar džiugina namuose?

– Gyvenu netoli Vilniaus centro, Šnipiškėse. Kai dirbau Nacionalinėje filharmonijoje, per didžiausias istorijas gavau butą Viršuliškių gatvėje. Beveik dvidešimt metų gyvenau kartu su mama: ji viename kambaryje, aš – kitame.

1996 metais ji mirė. Po mamos mirties dėl sielvarto ir prisiminimų negalėjau gyventi tuose namuose. Kai 1997 metais gavau Vyriausybės kultūros ir meno premiją, pardaviau butą Viršuliškėse ir galėjau nusipirkti butą Šnipiškėse.

Tais laikais nebuvo taip brangu. Kai pirmąkart užsukau apžiūrėti buto, iškart suspurdėjo širdis: „Viešpatie, kaip aš norėčiau čia gyventi.“

Buvo atliktas dalinis remontas, ir toks švarus tas butas, erdvesnis nei Viršuliškėse.

Šnipiškėse taip pat gyvenu dviejų kambarių bute, turiu savo miegamąjį, kurio Viršuliškėse nebuvo, ir svetainę. Labiausiai man patinka, kad priešais labai arti nėra kito namo.

Už lango auga ąžuolas, kuris buvo vos paaugęs, kai atsikrausčiau, ir kaštonas, todėl visada yra pavėsis.

[[ge:lrytas:lrytas:43413898]]

– Kokių sveikos gyvensenos įpročių laikotės?

– Geru oru mažiausiai keturiasdešimt minučių einu pasivaikščioti palei Nerį kiekvieną vakarą. Anksčiau vaikščiodavau ir po valandą, eidavau greitai, kol išpildavo prakaitas, tai padėdavo numesti svorio.

Grįžusi namo nusiprausdavau po šaltu dušu, apsirengdavau naktinius, nieko nebevalgydavau.

Bet kai iškilo problemų dėl plaučių, einu truputėlį lėčiau.

Pati gaminu maistą, labai retai lankausi restoranuose, nes man per didelės patiekalų porcijos. Stengiuosi, kad namuose visąlaik būtų sriubos, žalumynų.

– Kas sudaro jūsų šeimą?

– Nebeturiu nei brolio šeimos – atgiedojau „Viešpaties angelą“ ir jiems. Esu viena su savo nemažu būriu pusbrolių ir pusseserių. Su giminaičiais iš mamos pusės gerai sutariame.

Mano šeimą sudaro ir draugė nuo pirmos klasės Danguolė, kurios dukros Paulės krikšto mama esu, ir jos atžala Liepa.

– Ko sau palinkėtumėte?

– Kad dar būčiau tokio pat „bistrumo“ ir kad protas veiktų.

Nutariau nebešvęsti gimtadienių, o švęsti kiekvieną dieną – vakarais užsidegu žvakę ir padėkoju Dievui už prabėgusią dieną.

1966–1971 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. 1971–2006 m. buvo Lietuvos filharmonijos solistė, dainavo ir Operos ir baleto teatre.

Nuo 1988 m. Lietuvos konservatorijos (vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) dėstytoja, 2005–2006 m. Dainavimo katedros vedėja, profesorė.

Lietuvos operos žvaigždė atskleidė skaudžią priežastį, kodėl paliko sceną: „Pati jusdavau...“ (2)