Baleto primarijus, pedagogas Vytautas Kudžma atšventė 80 m. jubiliejų.

V.Kudžmos likimas glaudžiai susipynęs su šokiu. Baleto scenoje žibėjo jo žmona Sigita Vabalevičiūtė-Kudžmienė (80 m.), dukra Rūta Kudžmaitė (54 m.) ir žentas Aurelijus Daraškevičius (55 m.). Ši šeima – didžiulis Lietuvos operos ir baleto teatro turtas.

Sūnus Ramūnas – geoinformacinių sistemų inžinierius. Anūkai: Vakaris ir Vėjas Kudžmai, Augustas ir Joris Daraškevičiai.

– Kaip vasarą, liepos 5-ąją, paminėjote sukaktį?

[[ge:lrytas:lrytas:29819087]]

– Su artimaisiais, gausybe sveikinimų ir linkėjimų. Tiek daug prisiminimų. Bet viskas dar tęsiasi.

– Ar dažnai prisimenate jaunystę?

[[ge:lrytas:lrytas:31404069]]

– Tai maždaug sutampa su išvykimu mokytis į Maskvą 1959 metais. Gyvenimas internate, šalia mokykla. Ilgos mokslo valandos: bendrasis išsilavinimas, daug papildomų dalykų, reikalingų specialybei.

Žinoma, griežta drausmė. Tėviškės ilgesys. Vakare įvairios repeticijos. Apsilankymas Didžiojo teatro, kuris buvo visai arti, spektakliuose.

[[ge:lrytas:lrytas:43395971]][[ge:lrytas:lrytas:42600754]][[ge:lrytas:lrytas:42770544]][[ge:lrytas:lrytas:42323973]][[ge:lrytas:lrytas:42072411]]

Mokykla taip pat statė baletus vaikams ir rodė Maskvos Didžiajame teatre. Baigiamasis mokyklos koncertas Didžiajame teatre, kur teko šokti. Visa tai ir dar daugiau iškyla prisiminimuose. Buvo greita branda ir savarankiškumas.

– Baleto artisto karjera trumpa. Kokie spektakliai, kuriuose šokote, jums įsiminė ir iškėlė į karjeros aukštumas?

– Su drugeliu man ne pakeliui. Man labiau tinka šis žodžių žaismas: „Tu nešoki ne dėl to, kad sensti, o sensti dėl to, kad nešoki.“

Man ilgai dėl įvairių aplinkybių teko šokti ir pagrindinius vaidmenis. Po to – antraeilius. Buvo jau apie 60 metų, kai šokau Kareniną antrame „Anos Kareninos“ pastatyme, kur pačiam dar reikia tvirtai stovėti ant kojų. Taip jau viskas susiklostė.

Mokantis man labai patikdavo „Gulbių ežeras“ ir princo Zygfrydo vaidmuo. Svajojau: gal kada... Dirbant teatre trečią sezoną svajonė išsipildė. Bet visi princai ar panašūs herojai, dažniausiai teigiami klasikiniai vaidmenys reikalauja švaraus akademinio šokio atlikimo.

Solo numeriai ir duetai. Triko ir minkšti baleto bateliai greitai išduoda tavo trūkumus. Už vaidybos čia nepasislėpsi. Daug pastangų ir darbo reikia tai sumažinti. Žiūrovui sunkiau įvertinti.

O Vronskis, Chuliganas, Marcelina „Tuščiame atsargume“ ir kiti nebūtinai blogiukai vien sceniniais kostiumais suteikia daugiau laisvės, padeda pabėgti nuo akademinio šokio.

Ryškesni charakteriai, emocijos pastūmėja peržengti klasikinio šokio ribas, tampa suprantamesni ir įsimintinesni žiūrovui.

Daug šokau klasikinių ir labiau charakterinių vaidmenų. Labai brangūs visi!

[[ge:lrytas:lrytas:43731535]]

– Nemažai spektaklių šokote su primabalerina Leokadija Aškelovičiūte (1939–2024). Kaip tapote pora scenoje?

– Vyko paskutinės sceninės repeticijos prieš 1967 metų lapkričio 16-osios „Miegančiosios gražuolės“ premjerą. Repetavau vieną iš keturių kavalierių, kurie elegantiškais nusilenkimais bandė pavergti Auroros širdį. Netikėtai sunegalavo Leokadijos partneris. Reikėjo gelbėti spektaklį.

Kažkodėl pasirinko mane, nors buvo labiau patyrusių. Prieš tai praėjusiame sezone jau debiutavau pagrindiniu vaidmeniu balete „Vilties krantas“. Apėmė nerimas, bet įsisiūbuoti emocijoms laiko jau nebuvo. Per tas 2–3 dienas reikėjo prisiderinti prie partnerės, o tai nėra paprasta.

Duetai man visada buvo svarbūs, skirdavau daug dėmesio balerinai. Soliniam šokiui anuo metu buvau neblogai pasiruošęs ir didesnių problemų neturėjau. Tikriausiai kažką padoraus tą vakarą pavyko parodyti. Jau gerai ir nepamenu.

Šis neplanuotas ir labai netikėtas įvykis palydėjo mus su Leokadija į ilgą kūrybinį bendradarbiavimą. Daug spektaklių ir koncertų sušokta kartu!

– Ar palaikėte ryšį su Leokadija iki jos paskutinių gyvenimo dienų?

– Kai baigėsi Leokadijos sceninė karjera ir ji gyveno Vilniuje, matydavomės gana dažnai.

Leokadijai apsigyvenus sodyboje netoli Asvejos ežero susiskambindavome ne tik per gimtadienius. Buvau keletą kartų aplankęs jos gražius namus miško apsuptyje.

[[ge:lrytas:lrytas:43731534]]

– Ar turėjote atsarginę profesiją? Ar visą gyvenimą susiejote tik su baletu?

– Mano profesija labai pavydi ir už neištikimybę kartais skaudžiai baudžia. Visada turėjau daug darbo ir dairytis į šalį ar kam nors ruoštis nebuvo kada.

Viskas klostėsi natūraliai. Dar dalyvaudamas spektakliuose mokiau būsimus baleto artistus duetinio šokio paslapčių Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Choreografijos skyriuje. Po 11 darbo metų pasiūlė pedagogo-repetitoriaus pareigas Lietuvos operos ir baleto teatre.

Pasidalijau savo žiniomis ir patirtimi su daugeliu teatro primarijų ir primabalerinų. 2017-aisiais po 52 darbo metų teatre išėjau šiek tiek pailsėti.

– Baletas davė daugiau naudos ar žalos sveikatai?

– Palietus šią temą iškart prisimeni mūsų profesines traumas, kurių didesnių ar mažesnių neišvengė niekas. Daug įvairiausių šuolių, sukinių ant žemės ir ore, šokėjui dar prisideda partnerės pakėlimai, kartais labai sudėtingi.

Viską sukontroliuoti reikia daug valios pastangų.

Ne visada pavyksta. Būna, kad nuo nuolatinio krūvio kuri nors kūno dalis pavargsta. Žinodamas ir jausdamas per repeticiją dar gali pasisaugoti, bet spektaklio metu, užplūdus emocijoms, nepavyksta.

Rimtesnes traumas pajunti čia ir dabar. Lengvesnes kitą dieną, atvėsus kūnui. Su kai kuriomis dar draugauju iki šiol, tik tiek, kad jos dabar ne tokios aktualios ar reikšmingos, nes nereikia eiti į sceną.

Anuomet medicina, palyginti su dabartine, nebuvo mūsų naudai. Dėl naudos, tai galbūt mūsų treniruotas kūnas išlieka ištvermingesnis, tvirtesnis ir judresnis nei kitų. Sunku palyginti.

[[ge:lrytas:lrytas:43731532]]

– Skaičius 80 jums daug ar mažai?

– Nežinau, aš dar gyvenu savo septyniasdešimtmečio prisiminimais ir gerai jaučiuosi. Nors nebijau ir skaičiaus 8, jis man gražesnis nei 7.

Mano vaizduotėje panašus į nepilnus olimpinius žiedus – tokie susiklijavę du rutuliukai. Ko gero, iš tikrųjų jau baigiu įkopti į savo olimpą.

– Kokių turite pomėgių?

– Aš ne miesto žmogus. Alergija gatvėms prasidėjo tada, kai jaunystėje, tik porą kartų pabuvęs Kaune, išvažiuoji iš kaimo ir atsiduri pačiame Maskvos centre. Nesunku suprasti ir įsivaizduoti.

Sodas, ežeras, miškas, upė, pievos – mano pasaulis. Čia įvairiausios veiklos ir darbo norėdamas susirasi visada!

Labai noriu padėkoti žiūrovams, kurie palaikė mane tokioje ilgoje kūrybinėje kelionėje. Nuoširdžiai ačiū ir tiems, kurie skatino mane pasitempti. Žemai lenkiuosi.

Baleto primarijus Vytautas Kudžma šoko ir sulaukęs 60 metų: „Su drugeliu man ne pakeliui“ (1)