Šią istoriją apdainavo senovės graikų tragikas Sofoklis (495–406 m. prieš Kristų) ir romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. prieš Kristų–17 m. po Kristaus). Tik Ovidijus aprašė ne tokią tragišką berniuko lemtį – išradėjų ir išminties deivė Minerva neleido Talui žūti ir pavertė jį kurapka.
Taip byloja legendos, o iš tikrųjų pjūklai iš obsidiano – kieto vulkaninės kilmės gamtinio stiklo – naudoti jau 4000 m. prieš Kristų Mesopotamijoje. Jų dantys buvo gana maži, todėl medienai apdoroti žmonės naudojo akmeninius kirvius ir aštrius peilius.
Metalinius pjūklus pasigamino egiptiečiai 2500 m. prieš Kristų. Tai buvo platūs, be apsodo pjūklai su rankena tvirtesniame gale, daugiausia naudoti lentoms pjauti. Šiais bronziniais įrankiais pjauti dideles ir storas lentas buvo varginantis darbas. Medžio kamienas buvo tvirtinamas statmenai ir pjaunamas iš viršaus, o atpjautos medžio dalys virvelėmis buvo atskiriamos viena nuo kitos.
Patogesni pjūklai praplatintais dantimis veikiausiai atsirado bronzos amžiuje, bet pavaizduoti kur kas vėliau. Dar ne vieną tūkstantmetį medžių kamienai buvo supjaustomi, bet nenupjaunami. Tokiems darbams kirvis tiko labiau.
Didėjant medienos poreikiams 1830 m. kirvį išstūmė rankinis pjūklas. Dabar naudojami patys įvairiausi pjūklai – dideli ir maži, rankiniai ir mašininiai (pavyzdžiui, elektriniai, benzininiai). Skiriasi jų dantų skėtimas – pagal tai, kam skirtas pjūklas, priklauso jų pakrypimo kampas. Pjūklų ašmenys dažniausiai būna plieniniai. Yra ir ypač tvirtų deimantinių pjūklų.
Lietuvių protėviai pjūklus ir pjūklelius iš titnago skelčių mokėjo pasidaryti jau prieš 4500 metų. Tai liudija archeologiniai radiniai prie Žeimenio ežero (Švenčionių r.), Akmenskinės kaime (Rietavo savivaldybė) ir kitur.