Magišką aromatų galią žmogus pajuto daugiau nei prieš 4 tūkst. metų. Senovės Mesopotamijoje ir Egipte per įvairius ritualus buvo deginami sakai, dervos, įvairių augalų sultys ir šakelės. Pirmuoju kvepalų gamintoju galėtų būti laikomas Mesopotamijos chemikas Taputis, paminėtas II tūkstantmečio prieš Kristų dantiraščio lentelėje.
Egiptiečiai maišė ir įvairius kvapius kūno tepalus bei balzamus, sukūrė tuo metu labiausiai išgarsėjusius kvepalus, kurių pagrindą sudarė net šešiolika augalinių sudedamųjų dalių – mira, kadagių uogos, ferulų sėklos, mastikinės pistacijos medžio derva ir riešutai, papiruso stiebai ir kita. Senovės Romos gyventojai dėl įvairių kvapių mišinių buvo tiesiog pamišę: jais gydė įvairias ligas, kvepino savo augintinius, o savo kūną jais trindavo net tris kartus per dieną. Kvapios maudynės, meilės žaidimai šiame krašte užimdavo didžiąją laisvo laiko dalį. Žlugus Romos imperijai kvepalai kuriam laikui tapo tuštybės sinonimu, o XII amžiuje prasidėjus prekybiniams mainams jie vėl susigrąžino aukso vertę.
Parfumerijos menas klestėjo ir renesanso laikais Italijoje. Tuo metu kvepalus daugiausia naudojo karališkosios šeimos ir turtuoliai, kad užmaskuotų nemalonius kūno kvapus, susidarančius dėl to meto prastos higienos. XVII a. prancūzai kvepalų gamybą pavertė tikra parfumerijos industrija.
Arabai į parfumerijos pasaulį įnešė pagrindinį indėlį – spirito atradimą, be kurio šiuolaikinė parfumerija net neįsivaizduojama. Arabų spirito distiliavimo technologija pateko prancūzams ir davė pradžią prancūziškiems kvepalams. Teigiama, kad viskas prasidėjo, kai Prancūzijos karaliaus rūmuose Versalyje karaliui Liudvikui XIII nepatiko jo odinių pirštinių kvapas ir jis įsakė rasti priemonių, kurios tą kvapą nustelbtų.
Pasaulio parfumerijos sostine dar nuo XVII a. pripažįstamas Grasas, miestas Prancūzijos pietryčiuose. XIX a. Graso miestą gaubdavo ypač tiršti kvapų debesys. Daugelis šio miesto gyventojų nuo ryto iki vakaro plušėdavo apelsinmedžių ir jazminų giraitėse, rožių ir tuberozų laukuose, o patyrę parfumerininkai milžiniškais kiekiais kūrė ypatingus aromatus, tuoj pat iškeliaujančius už Graso ribų. Iki šiol iš nedideliame miestelyje pagamintų aliejų maišomi žymiausi Prancūzijos kvepalai.
Garsus vardas – geras jaukas pirkėjams. Tai lietuviai žino jau seniai. Prieškariu žymaus dainininko Kipro Petrausko vardu buvo pavadintas muilas. Lietuviški kvepalai „Vaiva M.“ – vienas bendrovės „Ineco“ gaminių – pavadintas žaviosios aktorės Vaivos Mainelytės vardu. Be šių, bendrovė yra sukūrusi dar aštuonių pavadinimų kvepalus. Jiems gaminti esencija perkama iš Prancūzijos kompanijos „Jean Niel“, gyvuojančios jau per 200 metų.
Šiais laikais parfumerijos pramonės pasiūla didžiulė, Lietuvos parduotuvių lentynose puikuojasi beveik visi pasauliniai prekių ženklai. Tad ar verta konkuruoti su šimtais importuojamų analogų? Pasirodo, žymus vardas daro stebuklus.
2004 m. Prancūzijoje dizaineris Juozas Statkevičius apeiginių smilkalų pagrindu sukūrė savo vardu pavadintus kvepalus. Juos išbandė net autoritetingoji „Vogue“ žurnalo vyriausioji redaktorė Anna Wintour. Sodrius smilkalus gaubia baltųjų kininių jazminų, narcizų, mėtų, pačiulių ir kalendrų šydas, taip pabrėždamas jų valdingą charakterį – bohemišką, ne per daug tamsų, prisodrintą, bet ne per griežtą.
Kvepalų lietuviai daug nekuria, tačiau kvapų pasaulį papildė naujais sumanymais. Tai, ką jie sugalvojo šį kartą, pranoko visus lūkesčius savo originalumu. Lietuviai sukūrė Lietuvos kvapą!
Kaip kvepia Lietuva? Tai daugiau nei kvapas – tai naujas ir originalus Lietuvos simbolis, emocinė jo išraiška. Šių kvepalų aromato natose slypi ne tik mūsų gamta, bet ir mūsų žmonių patirtis. Čia rasite lietuviškų kvapų – lauko gėlių ir raudonų miško uogų kvapų kompozicijas, aviečių, pakalnučių, alyvų, rožių, samanų kvapus, medžio dūmo akordą ir pasaulyje ypač vertinamus bergamočių, imbierų, santalų, kedrų, pačiulių, muskuso, ambros aromatus. Kvepalus pagal sudarytą kvapų charakteristiką pagamino prancūzų bendrovė „Galimard“ – viena seniausių parfumerijos gamintojų pasaulyje.
