Susikalbėti su kompiuteriu žmogui padėjo primityvios perfokortos

Perfokortų kilmė susijusi su audimo staklėmis. 1725 m. audėjas iš Liono Basile’is Bouchonas pasiūlė sudėtingus raštus audžiančias stakles valdyti naudojant skylutėmis išmuštą popierinę juostą. Šių skylučių kombinacijos nurodė, kokius veiksmus turi atlikti staklės. Prancūzų mechanikas Jeanas Baptiste’as Falconas 1728 m. tam tikslui pasiūlė panaudoti medinę lentelę su skylutėmis.

To meto aplinka nebuvo palanki išradėjams, todėl tik 1801 m. (pagal kai kuriuos šaltinius, 1804 m.) prancūzų išradėjas Josephas Marie Jacquardas sukūrė naują sudėtingų raštų audimo staklių valdymo būdą – specialias korteles su išmuštomis skylutėmis jis sujungė į vientisą perfojuostą. Vėliau vietoj medinių lentelių pradėtos naudoti storesnio popieriaus stačiakampio formos kortelės.

Informatikoje perfokortas 1832 m. pirmasis panaudojo rusų dvarininkas ir išradėjas Semionas Korsakovas (1787–1853). Jis sukūrė įvairių informacijos paieškos ir duomenų klasifikavimo mechaninių įrenginių, kurių veikimas pagrįstas perfokortomis.

Jų idėją panaudojo (deja, iki galo neįgyvendino) ir anglų matematikas Charlesas Babbage’as (1791–1871), XIX a. pirmoje pusėje projektuodamas kompiuterio pirmtake vadinamą analitinę mašiną. Trijų rūšių perfokortas, skirtas skaičiams, aritmetinėms operacijoms ir duomenims įvesti bei išvesti, turėjo skaityti atskiras skaitytuvas.

JAV statistikos valdyboje dirbęs inžinierius Hermannas Hollerithas 1882 m. suprojektavo gyventojų surašymo duomenų apdorojimo mašiną – tabuliatorių. Ši mašina apdorodavo perfokortose sukauptą informaciją šešis kartus greičiau, nei tai padarydavo žmonės. Tabuliatorius pasirodė esąs labai efektyvus, todėl 1896 m. buvo įsteigta tabuliatorių gamybos bendrovė „Tabulating Machine Company“, vėliau išaugusi į bendrovę IBM („International Business Machines“). 80 stulpelių ir 12 eilučių plono kartono perfokortas IBM 1928 m. užpatentavo kaip duomenų ir programos laikmeną.

Po 40 m. vien JAV kasmet buvo naudojamasi 260 mln. perfokortų – vidutiniškai po 1300 kiekvienam amerikiečiui. XX a. trečiajame–šeštajame dešimtmetyje pirmosios kartos kompiuteriai perfokortas naudojo duomenims saugoti ir apdoroti, vėliau – tik saugoti. Pamažu perfokortas pakeitė magnetinės juostos, vėliau – diskeliai ir standieji diskai.

Saugoti dabartinį informacijos kiekį perfokortose būtų per sunku. 1 gigabaitas informacijos, suvestas į perfokortas, svertų apie 220 tonų. Standartiniame standžiajame „Terabyte“ diske telpa 12 mlrd. perfokortų turinys. Tiek perfokortų svertų 30 tūkst. tonų, o sudėtos viena ant kitos iškiltų į 2000 km aukštį.

Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla 1958 m. pagamino pirmąjį informaciją perfokortose skylutėmis įrašantį įrenginį – perforatorių PR-80-2, 1959 m. – pirmąją 80 stulpelių perfokortų įrenginių seriją: perforatorių PI80-1, perfokortų skaitytuvą PS 80 ir reproduktorių PR 80-2. Kitais metais – analogišką 45 stulpelių perfokortų įrenginių seriją. 1969 m. pradėta serijinė skaičiavimo kompleksų „Rūta-110“ gamyba. Kompleksą sudarė procesorius, perfojuostų įrenginys, perforatorius, spausdintuvas, centrinis valdymo pultas ir du magnetinių diskų atminties įrenginiai.

Šį kompleksą galima pamatyti Kaune, Ryšių istorijos muziejaus informatikos ekspozicijoje.