Lygintuvo pirmtakė – keptuvė

Senovės graikai, lygindami tais laikais madingus klostytus drabužius, audinį sulankstydavo smulkiomis klostėmis ir mušdavo geležiniais rimbais. Romėnai drabužius plakdavo įkaitintais metalinius kūjeliais. Kinai lyginti naudojo metalinius kaistuvus, pripildytus smilkstančių medžio anglių, o actekai – paprasčiausius sunkius plokščius akmenis: drabužius po jais tiesiog pakišdavo pagulėti.

Žarijomis kaitinami lygintuvai sendaikčių turguje.<br>V.Balkūno nuotr.
Žarijomis kaitinami lygintuvai sendaikčių turguje.<br>V.Balkūno nuotr.
Seni lygintuvai.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Seni lygintuvai.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Šiuolaikinis lygintuvas su vandens indeliu drėkinimui.<br>Archyvo nuotr.
Šiuolaikinis lygintuvas su vandens indeliu drėkinimui.<br>Archyvo nuotr.
Seni lygintuvai.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Seni lygintuvai.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

lrytas.lt

Oct 18, 2015, 2:42 PM, atnaujinta Oct 9, 2017, 9:18 AM

XVII amžiuje Europoje paplito sadironas – sunki trikampė ketaus plokštė su rankena. Įkaitintas ugnyje jis kelias minutes išlaikydavo lyginti reikalingą temperatūrą. Po to sadironą vėl reikėdavo statyti ant ugnies.

O šiuolaikinio lygintuvo pirmtakas buvo paprasčiausia keptuvė. Karštų anglių prikrauta ji ilgai išlaikydavo šilumą ir visai neblogai lygindavo. Kad iš keptuvės iššokusi žiežirba nesugadintų audinio, indas su anglimis buvo uždengtas dangčiu, o iš viršaus, kad būtų patogiau, įtaisyta rankenėlė. Šeimininkės šį sunkų ketaus liejinį vikriai valdė ir netgi įgudo juo pamojuoti, kad prie anglių patektų daugiau deguonies, įsižiebtų daugiau žiežirbų ir lygintuvas ilgiau neatvėstų.

XIX amžiuje išpopuliarėjo muzikiniai lygintuvai, šiek tiek panašūs į muzikines dėžutes – lyginant jie grodavo nesudėtingas melodijas. Tokie lygintuvai buvo puošiami emaliu, raižiniais ir inkrustacijomis. Atsirado lygintuvų, įkaitinamų žibalu, banginių taukais, spiritu, gamtinėmis dujomis ir netgi benzinu.

Lygintuvą su elektrinio kaitinimo elementu – spirale – vos prieš 130 metų išrado amerikietis Henry W. Seely. Pirmasis lygintuvas svėrė maždaug 7 kg ir kaito gana lėtai.

XX a. trečiajame dešimtmetyje elektrinis lygintuvas įgijo temperatūros reguliatorių, vėliau – vandens indelį lyginamam audiniui drėkinti.

Šiuolaikinių lygintuvų padas dažniausiai gaminamas iš nerūdijančiojo arba chromuoto plieno, metalo keramikos, padengiamas apsaugine teflono danga. Lygintuvo nebeįsivaizduojame be garo daviklio – dažniausiai medžiaga drėkinama garu, sklindančiu per specialias pado skylutes. O lygintuvais su garo generatoriumi lengvai išlyginsite net labai suglamžytus ar ant pakabo kabančius skalbinius.

Lietuvoje lyginimui iki XX a. vidurio buvo naudojami kočėlai. Skalbiniai būdavo užvyniojami ant apvalaus pagalio, vadinamo kočėlu arba ridiniu, ir kočiojami prispaudus rinte (dar vadinama rumbe) – plokščia lentele rantuota arba dantyta apačia.

Greta šių medinių įrankių Lietuvos dvaruose, klebonijose ir turtingesnių valstiečių ūkiuose buvo naudojamos brūžkos, dar vadinamos mogliais. Šį prietaisą skalbiniams lyginti sudarė stalas su dviem sienelėmis šonuose, du velenėliai ir dėžė su akmenimis. Skalbiniai būdavo apvyniojami apie velenėlius, dedami ant stalo ir prispaudžiami vieno ar dviejų žmonių stumdoma dėže.

Pirmieji modernūs lygintuvai Lietuvoje pasirodė XX a. pirmoje pusėje, bet plačiau paplito tik septintajame dešimtmetyje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.