„Tiesiogiai iš „General Electric“ laboratorijos Niujorke“, – po šių žodžių pasirodė vyriškis, nusiėmė akinius, vėl užsidėjo, išpūtė dūmą. Taip vieną 1928 m. sausio popietę JAV bendrovė „General Electric“ pirmoji įžengė į televizijos amžių. Ji turėjo šimtaprocentę žiūrovų auditoriją – visi trys televizorių savininkai, kurie galėjo priimti programą, buvo įsijungę prietaisą. Netrukus „General Electric“ transliavo tris kartus per savaitę.
Priskirti televizijos išradimą vienam žmogui būtų sunku, ją kūrė ir tobulino daug mokslininkų visame pasaulyje. O užuomazgų reikia ieškoti XIX amžiuje – optinės mechaninės televizijos pradininku laikomo lenkų kilmės vokiečių mokslininko Paulio Nipkovo eksperimentuose. 1884 m. vaizdams išskaidyti ir perduoti jis panaudojo metalinį besisukantį diską su skylutėmis.
XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjo tikros lenktynės dėl geriausio belaidžio garso ir vaizdo transliavimo. 1925 m. škotas Johnas Logie Bairdas (1888–1946) pateikė savo pirmuosius „televizijos vaizdus“. Bairdas ne tik pademonstravo pirmąją elektromechaninę televizijos sistemą, bet ir didįjį „technikos stebuklą“ pristatė visuomenei didžiausiose Londono parduotuvėse. Įtikinta Bairdo BBC pradėjo transliuoti bandomąsias televizijos laidas trumpųjų bangų diapazonu. Reguliarios BBC televizijos transliacijos prasidėjo 1936-aisiais.
Bet tik galimybė atkurti vaizdus elektroniniu būdu atvėrė kelią naujai medijai. Pagrindą tam padėjo vokiečių fizikas Karlas Ferdinandas Braunas (1850–1918). Jis 1897 m. sukonstravo elektrovakuuminį vamzdį, kurio gale įtaisė fosforo milteliais padengtą ekraną. Kai į jį pataikydavo elektronų spindulys, ekrane sužybsėdavo mažytis taškelis. Tai buvo šiuolaikinio kineskopo prototipas.
Brauno vamzdis buvo tobulinamas. Netrukus pavyko dalelytes dideliu greičiu nukreipti į visas ekrano sritis. Bėgdamas ekranu lygiagrečiomis eilutėmis elektronų spindulys skleidė vaizdą. Akis nėra tokia jautri, kad pamatytų, jog jį sudaro daugybė paskirų šviesos taškelių.
Pirmąjį visiškai elektroninį televizijos prietaisą, kuris rėmėsi Brauno vamzdžio principu, 1931 m. Berlyne radijo parodoje pademonstravo vokiečių fizikas Manfredas von Ardenne (1907–1997). 1939 m. balandį JAV visuomenei buvo pristatytas pirmojo televizoriaus, skirto masinei prekybai, modelis. Tokie televizoriai būdavo parduodami ir saugomi rankų darbo riešutmedžio spintelėse. Europoje televizoriai paplito kiek vėliau, jau šeštojo dešimtmečio viduryje. Daugelis britų televizorių 1952 m. įsigijo tik tam, kad galėtų matyti karalienės Elžbietos II karūnavimą.
1951 m. birželio 25-oji taip pat labai svarbi televizijos istorijai. Tą dieną televizijos kompanija CBS Niujorke transliavo pirmą spalvoto vaizdo laidą. Reguliarios spalvotos transliacijos pradėtos 1953-iaisiais. Tik šių laidų spalvas mažai kas galėjo įvertinti – dauguma televizorių buvo nespalvoti...
1950 m. JAV išradėjas Robertas Adleris kartu su kolega Eugene’u Polley paskelbė apie didįjį savo gyvenimo išradimą – nuotolinį televizoriaus valdymo pultelį. Šiam pulteliui, kuris iki tol buvo laidu sujungtas su televizoriumi, jie pritaikė ultragarso signalus. 1956 m. pradėti gaminti pirmieji pulteliai buvo knygos dydžio ir turėjo tik kelias funkcijas – įjungimo, išjungimo ir garso reguliavimo.
Lietuvoje pirmuosius televizijos bandymus radijo mėgėjai darė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet tik 1957 m. balandžio 30-ąją 19 val. 45 min. transliuota pirmoji televizijos programa. Pirmosios laidos buvo matomos Vilniuje ir 100 km aplink jį. Lietuvoje tuo metu buvo apie 30 televizorių, bet metų pabaigoje jų skaičius išaugo iki pusantro tūkstančio. 1960 m. televizija jau aprėpė teritoriją, kurioje gyveno apie 60 proc. Lietuvos gyventojų. 1975 m. Lietuvoje pradėtos spalvotos televizijos transliacijos.
