Prakalbo apie dirbtinio intelekto įtaką: „Pasaulis keičiasi ir mes su tuo susitaikome“

V. Dranseikos pažintis su DI prasidėjo gana seniai – filosofas prisimena, kad pirmą kartą apie DI išgirdo dar paauglystėje, tačiau tada ši technologija buvo tik „teorinė galimybė“.

„[Apie DI] išgirdau paauglystėje – veikiausiai skaitydamas mokslinės fantastikos knygas. <…>. Nuo to laiko tai kaip tokia teorinė galimybė pavirto į kažką pačiupinėjamo ir tokio, kas naudojama kasdien“, – pasakoja pašnekovas.

Anot V. Dranseikos, jis DI įrankius naudoja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau kartu atkreipia dėmesį, jog atsakant į šį klausimą svarbus yra ir DI apibrėžimas:

„Turbūt nelabai sutariama, kas konkrečiai yra dirbtinis intelektas. Jeigu mes sakytume, kad tai yra kažkokie mašininio mokymosi pagrindu parengti algoritmai, tai vienokius ar kitokius [DI įrankius] po truputį naudoju jau keletą dešimtmečių“, – teigia filosofas.

Tačiau laidos „DI ID“ pašnekovas pažymi, kad ta technologija, kurią jis naudojo seniau, skiriasi nuo šiuolaikinės technologijos – mat per pastaruosius metus DI tapo daugiau kur pritaikomas. V. Dranseika neslepia, kad naujuosius DI įrankius jis naudoja kasdien.

„Daugiausiai naudoju „OpenAI“ didžiuosius kalbos modelius – ypatingai „ChatGPT“. Tai leidžia pasilengvinti užduotis, kurias šiaip ar taip galėčiau atlikti, bet naudodamas tuos modelius galiu jas padaryti greičiau“, – teigia pašnekovas, paminėdamas, kad pora iš tokių užduočių yra programinio kodo redagavimas ir teksto tvarkymas.

Vis dėlto pašnekovas pažymi, kad tokie DI įrankiai turi ir trūkumų: „Būna, kad „haliucinuoja“ – bet tas dažniausiai nutinka tada, kai klausimas darosi detalesnis ir labiau techninis.“

Kai kalbama apie DI sąvoką, svarbus tampa ir pats intelekto apibrėžimas. Tačiau V. Dranseika atkreipia dėmesį, kad netgi psichologai, kurie gilinasi į intelekto sąvoką, – neturi vieningos nuomonės šiuo klausimu:

„Tikrai nėra sutarimo tarp psichologų, kas yra intelektas. <…>. Jeigu reikėtų pateikti tokį labai bendrą intelekto apibrėžimą, būtų galima sakyti, kas tai yra gebėjimas mokytis, rinkti ir išsaugoti informaciją, įgyti įgūdžius ir tada tuos įgūdžius, žinias bei informaciją taikyti naujose situacijose. Tada [apibrėžimas] gal net iš dalies tiktų dirbtiniam intelektui“, – dėsto filosofas.

Vis dėlto pašnekovas pažymi, kad bendrai DI sistemos „nedaro tų dalykų, kuriuos mes sietume su intelektu“.

„[Dirbtinis intelektas] neturi gebėjimo perkelti sukauptų žinių ir įgūdžių į labai platų kontekstą ar į kelis skirtingus kontekstus. Turime puikias sistemas, kurios sprendžia siauresnes, konkrečias užduotis – pavyzdžiui, atpažįsta tam tikrus paveikslėlius, nustato, kas juose pavaizduota, geba įrodinėti matematinius teiginius, redaguoti tekstą. Tačiau kol kas neturime sistemų, kurios galėtų atlikti visus šiuos dalykus vienu metu.

Nors jau kuriami multimodaliniai modeliai, gebantys dirbti su vaizdine ir tekstine informacija vienu metu, jie vis dar nėra pakankamai lankstūs. Šiandien DI negali prisitaikyti prie visiškai naujų kontekstų – pavyzdžiui, jei jis treniruotas su medžiaga apie medžioklę, bet jam pateikiamos užduotys, susijusios su žvejyba, gebėjimo perkelti įgūdžius ir samprotauti naujomis aplinkybėmis jis dar neturi“, – paaiškina V. Dranseika.

Nepaisant DI ribotumo, žmonės yra linkę dramatizuoti šios technologijos vystymąsi ir galimybes – ypač kai kalbama apie galimą bendrojo, save suvokiančio DI atsiradimą.

„Kai ši tema labiau iškilo į viešumą, iškart pasirodė įvairių aliarmistinių pasisakymų – jų netrūksta iki šiol, net ir šiais metais. Buvo kalbama apie tai, kad dirbtinis intelektas mus pražudys. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kad DI netrukus taps vadinamuoju bendruoju, save suvokiančiu dirbtiniu intelektu. Tačiau akivaizdu, kad tokio intelekto mes dar neturime“, – sako filosofas.

Kalbėdamas apie technologijos galimybę pasiekti sąmoningumą, V. Dranseika svarsto, koks galėtų būti tas bendrasis DI:

„Dirbtinis intelektas vis tiek yra suvokiamas per tam tikrą žmogaus modelį – jis turėtų daryti tokius dalykus, kuriuos pajėgia daryti žmogus. Bet kita vertus, galime galvoti, kad tobulesnis dirbtinis intelektas taps „superintelektu“ – jis pasidarys nebepanašus į žmogų ir darys dalykus kitaip. <…>. Mes neturime būti prisirišę prie to standarto. Gali būti, kad tas tolimos ar artimos ateities modelis nebūtinai bus panašus į žmogų – jis gali labai skirtis“, – mano filosofas.

Paklaustas, kada tokių dalykų galėtume tikėtis, V. Dranseika teigia, kad „turbūt niekas neturi labai gero atsakymo“.

„Galbūt tai atsitiks per dešimtmetį, o gal ir niekada. Labai sunku pasakyti“, – priduria jis.

Anot V. Dranseikos, jei tolimoje ateityje vis dėlto egzistuos bendrinis DI, jis gali sukelti ir rimtų iššūkių.

„Jei nuspręstume, kad DI gali būti sąmoningas, tuomet tikriausiai tektų pripažinti ir tam tikras jo teises, galbūt net teisę dalyvauti politikoje. <…>. Gal jis taps žmonijos „valdovu“, kuris geriausiu atveju bus mums naudingas – bet nebūtinai. Galbūt jis kels grėsmę, jei sieks savo tikslų nepaisant žmonių gerovės“, – svarsto filosofas.

Tačiau jis priduria, kad tai yra labai spekuliatyvu ir sunku pasakyti kada reikės šiuos klausimus spręsti.

V. Dranseika teigia, kad kalbant apie dirbtinio intelekto pritaikymo galimybes, įdomu patyrinėti ir jo vaidmenį socialinėse – pavyzdžiui, medicinos – institucijose.

„Yra tekę šiek tiek tyrinėti tam tikrus DI socialinius aspektus, pavyzdžiui, žmonių santykį su dirbtiniu intelektu. Tarkime, medicinoje diagnostinėse sistemose kartais naudojamas dirbtinis intelektas, padedantis diagnozuoti odos darinius – ar jie piktybiniai, ar ne – arba atpažinti plaučiuose tam tikrus darinius. Tada kyla įvairiausių klausimų dėl gydytojų atsakomybės ir atsakomybės pasidalinimo: jei, tarkime, algoritmas nesuveikia arba medicinos profesionalas neatsižvelgia į algoritmo rekomendaciją ir dėl to patiriama žala sveikatai – galbūt net miršta žmogus – kyla krūvos klausimų, kas atsakingas, kas turėtų gauti kompensaciją ir kaip turėtų būti sutvarkyta teisinė sistema aplink šiuos taikymus, kad išvengtume teisinių kolizijų“, – aiškina jis.

Laidos „DI ID“ pašnekovo teigimu, tokie atvejai galėtų paveikti pasitikėjimą medicinos profesionalais ir apskritai pačia medicina.

„Ar negali nutikti taip, kad dirbtinio intelekto taikymas tam tikra prasme sumenkintų gydytojų reputaciją, <…>, jei kaip rutininis instrumentas būtų taikomi dirbtinio intelekto modeliai, kurie galbūt netgi dažnai yra pajėgesni tam tikrose užduotyse? Kaip tai keistų žmonių santykius su sveikatos apsaugos sistema?“ – kelia klausimus filosofas.

Dar viena sritis, kurioje DI taikymas kelia daug diskusijų, yra karyba. V. Dranseika pažymi, kad karyboje dirbtinis intelektas gali būti pritaikytas įvairiai – tiek tradicinėse srityse, kaip žvalgyba ir kontražvalgyba, tiek labiau kontroversiškose, susijusiose su autonominėmis ginklų sistemomis.

„[DI įrankiai] jau naudojami žvalgybai ir kontražvalgybai, kur reikia apdoroti didžiulius informacijos kiekius. Kažkada galbūt žvalgybos darbuotojas turėjo peržiūrėti tūkstančius dokumentų, kad rastų reikiamą informaciją, o dabar galima turėti dirbtinio intelekto programą, kuri geba apdoroti milžiniškus informacijos srautus, <…>. Tokie taikymai turbūt nėra labai nauji – jie veikiausiai egzistuoja JAV ir kitose valstybės valdymo, apsaugos, žvalgybos ir kitose srityse“, – teigia pašnekovas.

Tačiau kalbėdamas apie autonominę ginkluotę, V. Dranseika pabrėžia, kad jos taikymas realiame mūšio lauke keltų svarbius etinius ir teisinius klausimus.

„Pilnai autonominiai modeliai yra tokie, kurie patys priima sprendimus – pavyzdžiui, numeta bombą ar paleidžia raketą – ir gali sukelti žmonių žūtį. Karo etikoje yra vienas bendrinis principas, kad turi būti atsakomybės grandinė, kuri aiškiai nurodo, kas už ką atsakingas. Jeigu įvyksta kažkas panašaus į karo nusikaltimą, reikia gebėti atsekti, kas, pavyzdžiui, davė nurodymą ir kas galų gale yra atsakingas už tai.

Jeigu išimi žmogų iš tos grandinės ir turi pilnai autonomines sistemas, sutrinka ši labai svarbi karybos reguliavimo dalis. Atsiranda daug klausimų, kaip su tuo dorotis. Kas spręs atsakomybės klausimus, kai žūsta civiliai? Kas spręs atsakomybės klausimus, kai, pavyzdžiui, įvyksta draugiška ugnis ir dronas nukauna saviškius?“ – klausimus kelia filosofas.

Jis taip pat pažymi, kad šiuo atveju labai svarbus vaidmuo tenka diplomatijai ir tarptautinei teisei. „[Tai yra] visų pirma diplomatinis, o ne technologinis iššūkis. Vien technologiškai turbūt tie dalykai neišsispręs, kaip neišsisprendė ir dėl branduolinio ginklo naudojimo. Galų gale tas balansas nusistovėjo didele dalimi dėl diplomatinės veiklos. Kažkas tokio vyksta ir turėtų vykti su autonominėmis dirbtinio intelekto sistemomis“, – reziumuoja V. Dranseika.

Ne tik medicinoje ir karyboje kyla iššūkių DI taikymo. Kitos su tuo susijusios problemos, anot laidos „DI ID“ pašnekovo, apima algoritmų skaidrumo trūkumą ir šališkumą, ypač kai DI naudojamas sprendimų priėmime.

„Kai dirbtinis intelektas yra naudojamas priimant konkrečius sprendimus, pavyzdžiui, personalo atrankoje, tada atsiranda realių problemų dėl tų algoritmų skaidrumo. Visų pirma, ar yra paaiškinama, kaip tie sprendimai buvo priimti? Ir kita vertus, ar dirbtinis intelektas yra nešališkas? Yra daug pagrindo manyti, kad jis nėra pilnai nešališkas, nes tie duomenys, kurių pagrindu buvo treniruotos DI sistemos, paprastai būna šališki“, – tikina filosofas.

Tačiau jis pažymi, kad šis šališkumas gali veikti ir teigiamai – pavyzdžiui, mažinti skirtumus:

„Generatyviniai modeliai, kaip „ChatGPT“, dažnai padeda daugiau tiems, kurie yra silpnesni. Pavyzdžiui, jei prastai rašai tekstus, DI gali padėti sukurti bent jau vidutiniškai gerą tekstą. Tuo tarpu jei esi labai geras tekstų rašyme, gausi santykinai mažiau naudos. Šiuo atveju atsiranda šališkumas toje technologijoje, kuris truputį kaip tik yra skirtumus mažinantis“, – dėsto V. Dranseika.

Laidoje „DI ID“ V. Dranseika kalba ir apie DI pritaikymo galimybes ateityje. Filosofas svarsto, kad technologija galėtų padėti žmonėms atsikratyti nuobodžių ar fiziškai sunkių darbų. Tačiau anot jo, tai padaryti ne taip jau lengva.

„Viena iš tokių svajonių, kurios kyla su kiekviena pramonine revoliucija, yra ta, kad bus pakeisti sunkūs, monotoniški darbai ir vietoje jų žmonės galės užsiimti kažkuo malonesniu – kūryba, poilsiu ar panašiai. Toks noras dažnai siejamas ir su dirbtinio intelekto galimybėmis. Tačiau ar tikrai tai įvyks? Kol kas sunku pasakyti. Atrodo, kad kaip tik  fizinį rankų darbą robotizuoti ir automatizuoti yra sunku“, – dėsto filosofas.

V. Dranseika taip pat pažymi, kad DI revoliucija per artimiausius penkerius metus greičiausiai neįvyks:

„Technologiniai pokyčiai, susiję su pramoninėmis revoliucijomis, dažnai užtrunka ilgiau, nei tikimasi. Pavyzdžiui, prireikė dešimtmečių, kol garo varikliai pakeitė pramonę ir kol kompiuterizavimas stipriai paveikė paslaugų sektorių, – pasakoja pašnekovas. – Nenustebčiau, jei 2030 metais pasaulis būtų gana panašus į dabartinį. Gatvėse galbūt dar nematysime daug autonominių automobilių, o technologiniai sprendimai pasirodys sudėtingesni, nei entuziazmas prieš kelerius metus leido mums patikėti“, – teigia jis.

Nepaisant to, kad laidos svečio nuomone pasaulis artimoje ateityje per daug nesikeis, DI naudojimas įvairioms užduotims atlikti gali turėti įdomių pasekmių visuomenėje:

„Yra rūpesčų dėl įgūdžių praradimo. Turiu omenyje situaciją, kai turi kažkokį įrankį, kuris yra toks patogus sprendžiant tam tikrą užduotį, kad prarandi pradinį įgūdį tą daryti pats. Pavyzdžiui, jeigu turi kompiuterio programą, kuri ištaiso tavo gramatines klaidas, tikėtina, kad ilgainiui be tos programos pats nebegalėsi rašyti gramatiškai taisyklingai.

Tas pats turbūt gali nutikti ir naudojantis dirbtiniu intelektu. Tarkime, medicinoje, jeigu rentgenogramas analizuoja ir sprendimus priima DI sistema, gydytojui gal net nebereikia išmanyti to, ką kažkada reikėjo mokėti“, – kalba V. Dranseika.

Tačiau laidos „DI ID“ pašnekovas pažymi, kad šie pokyčiai nėra būtinai neigiami, ir kad galbūt ateityje žmonės susitaikys su nauju pasauliu, kuriame tam tikri įgūdžiai gali tapti nebebūtini.

„Galime žiūrėti į tai įvairiai. Viena vertus, galima sakyti, kad tai natūrali raida – mes tiesiog vienų dalykų, kuriuos kažkada mokėjome, dabar nebemokame. Pavyzdžiui, ne kiekvienas lietuvis šiandien sugebėtų pamelžti karvę – ir turbūt nėra didžiulė problema, kad dabar paaugliai nebeuždeda nosinių ar pradeda sakinį mažąja raide.

Pasaulis keičiasi ir mes su tuo susitaikome. Galbūt dabar mums mažiau reikia gebėjimo taisyklingai dėlioti kablelius nei prieš kelias dešimtis metų. Tačiau ateityje mums vis tiek reikės kažko, kad galėtume būti sėkmingi visuomenėje – ir gali būti, kad tas kažkas bus gebėjimas efektyviai bendradarbiauti su dirbtiniu intelektu“, – svarsto V. Dranseika.