„Autorių teisės turi prisitaikyti prie naujos realybės. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungos bei Lietuvos teisės aktuose nėra aiškaus reglamentavimo dėl autorių teisių į kūrinius, kurie sukurti pasitelkus DI, – sako J. Beldeninovienė. – Visgi dabartiniame teisinio reguliavimo kontekste yra keli svarbūs momentai. Pirma, tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų šalių, tik fizinis asmuo – žmogus – gali būti pripažintas kūrinio autoriumi. Antra, tik žmogaus originalus kūrybinės veiklos rezultatas yra laikomas kūriniu – autorių teisių objektu.“
Anot advokatės, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, kūrinys yra originalus, jei jis yra paties autoriaus intelektinis kūrinys:
„Teismas pažymėjo, jog kūrinys yra paties autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, jei atspindinti jo asmenybę. Taip yra tuo atveju, jei autorius kurdamas kūrinį galėjo išreikšti savo gebėjimus laisvai pasirinkdamas priemones. Priešingai, kaip pažymėjo ESTT, originalumo kriterijus nėra tenkinamas, kai kūrinio atsiradimą diktuoja techniniai reikalavimai, taisyklės ar suvaržymai, dėl kurių nepaliekama vietos kūrybinei laisvei.“
Pagal dabartinį teisinį reguliavimą ir ESTT praktiką, originalumui būtinas žmogus kūrėjas, sako juristė. Dėl šios priežasties, pasak jos, tais atvejais, kai žmogus tik paveda DI sukurti piešinį, dainą ar parašyti eilėraštį, o DI tai padaro remiantis automatine duomenų analize ir apdorojimu, žmogus kūrybiniame procese nedalyvauja ir DI sugeneruotas rezultatas nelaikomas kūriniu.
„Tokių „kūrinių“ atžvilgiu autorių teisių apsauga neturėtų būti taikoma. Todėl ir klausimas, kam priklauso autorių teisės į tokius „kūrinius“ tampa neaktualus“, – pažymi J. Beldeninovienė.
Pilkoji zona?
Tačiau kitaip situaciją reikėtų vertinti tais atvejais, kai fizinis asmuo, naudodamas DI, tiesiogiai dalyvauja kūrybiniame procese. Kitaip tariant, kai DI yra naudojamas tik kaip pagalbininkas.
„Teoriškai, tokiu atveju būtų galima sakyti, kad kūrinys, sukurtas pasitelkus DI, yra autorių teisių objektas. Taip galėtų būti tuomet, kai DI tik nežymiai koreguoja paties žmogaus sukurtą pirminį kūrinio variantą arba, atvirkščiai, DI sugeneruotas pirminis „kūrinys“ toliau pakeičiamas žmogaus. Visgi, kadangi nėra aiškaus reglamentavimo, teismų praktikos, neaišku, ne tik tai, koks žmogaus dalyvavimas kūrybiniame procese būtų pakankamas, kad atsirastų autorių teisių apsauga, bet ir kam tos teisės į kūrinius priklausytų“, – sako advokatė.
Anot jos, šiuo metu nesant aiškių gairių dėl autorių teisių į kūrinius, sukurtus pasitelkus DI, šis klausimas išlieka pilkoje zonoje ir tebėra aktyvi diskusijų tema.
„Viena vertus pagal galiojantį reguliavimą, jei nėra sutartinio ar įstatyminio autorių turtinių teisių perleidimo, autorių teisės – neturtinės ir turtinės – priklauso autoriui. Tačiau kūrinių, kurie sukurti pasitelkus DI, atveju diskutuotina, kas yra laikomas kūrinio autoriumi. Logiškiausia, kad juo tūrėtų būti laikomas žmogus, formuluojantis DI kūrybinę koncepciją ar pasirenkantis įvesties duomenis. Mat programos ir įrankiai yra tarsi teptukas dailininko rankose, – teigia advokatė. – Tačiau yra ir alternatyvių nuomonių. Pavyzdžiui, kad autoriumi galėtų būti laikomas DI programuotojas ar DI sistemą apmokęs žmogus. Visgi dabartinio Europos Sąjungos teisinio reguliavimo kontekste tokios alternatyvios pozicijos neatrodo pagrįstos.“
Be to, reikėtų nepamiršti, kad autorių teisių klausimas gali būti sureguliuotas DI naudojimo taisyklėse ar licencinėse sutartyse. Būtent jose gali būti nustatyta, jog teisės į kūrinį, sukurtą pasitelkus DI, priklauso autorių turtinių teisių į DI turėtojui.