DI aktas yra reglamentas, tad Europos šalims jo nuostatų nereikės perkelti į nacionalinę teisę – jis veiks tiesiogiai.
Nors dalis DI akto reikalavimų visiškai pradės galioti tik 2026-aisiais, jau dabar aišku: verslui ir kūrėjams tenka pareiga atvirai nurodyti, kai turinys sukurtas naudojant DI. Tačiau ar tai privaloma visada? Ir kokios pasekmės gresia tiems, kurie nuspręs to nedaryti?
DI turinio žymėjimas: ką reikia žinoti?
Jame labai aiškiai numatyta skaidrumo pareiga tiek sistemų tiekėjams, tiek naudotojams. Pavyzdžiui, tiekėjai privalo užtikrinti, kad jų sistemos, galinčios generuoti „sintetinį“ garsinį, vizualinį, audiovizualinį ar rašytinį turinį, žymėtų galutinį rezultatą kaip dirbtinai sukurtą ar pakeistą.
Trumpai tariant, pagal DI akto reikalavimus, nurodyti, kad turinys yra sukurtas arba modifikuotas DI, yra privaloma, kai toks turinys viešinamas. Be to, DI identifikavimo reikalavimas taikomas ir rašytiniam turiniui, sugeneruotam DI, tačiau tik tais atvejais, kai sugeneruotas tekstas nėra peržiūrimas ar redaguojamas žmogaus.
Turinio reguliavimas Europoje
Svarbu pažymėti, kad DI aktas nėra vienintelis teisės aktas iki kurio įsigaliojimo niekas nebuvo reguliuota. Egzistuoja ne vienas Europos bei nacionalinis teisės aktas, nustatantis turinio „kokybės“ ar „prigimties“ standartus.
Pavyzdžiui, vartotojų apsaugos teisės aktai gina vartotojus nuo klaidinančio turinio, kuris gali sudaryti klaidingą įspūdį ir nulemti jų pasirinkimą. Tai reiškia, kad vartotojas negali būti klaidinamas ir DI generuotu turiniu.
Pagal reklamos teisinius reikalavimus jau dabar negalima skleisti klaidinančios reklamos – ji turi būti aiškiai identifikuojama. Ši nuostata apima ir DI sprendimų naudojimą. Pavyzdžiui, įmonė paleidžia reklaminę kampaniją su itin realistiškomis nuotraukomis, kuriose matomas žmogus, tariamai naudojantis jų paslaugą. Tačiau realybėje nuotrauka sukurta dirbtinio intelekto įrankiu ir nėra tikras žmogus. Jei reklamoje apie tai neužsimenama, toks turinys gali būti laikomas klaidinančiu – vartotojui sudaromas įspūdis, kad paslaugą išbandė realus klientas. Tokiu atveju įmonė rizikuoja ne tik reputacija, bet ir baudomis pagal Reklamos įstatymą bei DI akto nuostatas.
Be to, Europos skaitmeninių paslaugų aktas numato pareigą didžiosioms platformoms (pvz., socialiniams tinklams) užtikrinti, kad bet koks jose esantis vaizdo, garso ar audiovizualinis turinys, kuris yra dirbtinai sukurtas ar pakeistas taip, kad sudarytų įspūdį, jog jis yra tikras, būtų atitinkamai pažymėtas.
Situacija Lietuvoje
Kaip ir kitose ES šalyse, Lietuvoje galioja panašios taisyklės dėl vartotojų apsaugos ir neklaidinančios reklamos. Teisingos informacijos, skaidrumo ir neklaidinimo reikalavimai yra numatyti nacionaliniuose teisės aktuose, tokiuose kaip Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei Reklamos įstatymas.
Skaitmeninių paslaugų aktas yra tiesioginio veikimo dokumentas, todėl jo reikalavimai galioja visoje ES.
Nors Lietuvoje, kaip ir kitur, tiesioginis reikalavimas žymėti DI generuotą turinį dar nėra taikomas pilna apimtimi, tačiau pareiga neklaidinti vartotojų ir tinkamai pažymėti turinį, kuris gali sudaryti tikrumo įspūdį, kyla iš kitų teisės aktų ir jau dabar yra privaloma.
Pasekmės ir atsakomybė
Nepaisant DI akto numatytos pareigos informuoti apie DI sukurtą ar pakeistą turinį, gali grėsti baudos.
Už tokių reikalavimų nepaisymą baudos gali siekti iki 15 mln. eurų arba iki 3 proc. įmonių grupės metinių pajamų – priklausomai nuo to, kuri suma didesnė. Tai nereiškia, kad bus automatiškai taikomos maksimalios sankcijos. Kiekvienu atveju bus vertinama individualiai, atsižvelgiant į aplinkybes.
Baudų skyrimo ir dydžio nustatymo taisykles DI aktas palieka valstybių narių diskrecijai, todėl pačios ES valstybės, bendradarbiaudamos su Europos Komisija, turės nustatyti tinkamas procedūras, kad reikalavimai būtų efektyviai įgyvendinami.
Ką gali padaryti įmonės, kad išvengtų baudų
Geriausia prevencija – pasiruošimas. Įmonės, naudojančios DI turiniui generuoti, visų pirma turėtų atlikti DI auditą ir aiškiai žinoti, kokias sistemas naudoja. Vėliau – nusimatyti aiškią DI naudojimo politiką ir užtikrinti jos laikymąsi.
Atsižvelgiant į DI akto bei vartotojų teisių apsaugos reikalavimus, įmonės turėtų apsispręsti, kaip žymės tokį turinį ar kaip informuos vartotoją, kad jis nėra autentiškas.
Taip pat svarbu nepamiršti ir pokalbių robotų. Daug įmonių savo svetainėse naudoja žinučių funkciją, kurioje vartotojas gali užduoti klausimus „konsultantui“. Tačiau dažnai tai būna DI įrankiai, o ne gyvi žmonės. DI aktas numato pareigą tokiais atvejais irgi aiškiai informuoti vartotoją, kad jis bendrauja su DI sistema.
Dirbtinio intelekto naudojimas turinio kūrimui jau nebėra tik technologinė naujovė – tai teisiškai reguliuojama veikla, reikalaujanti skaidrumo, atsakomybės ir vartotojų neapgaunančios komunikacijos. Aiškus DI žymėjimas ir tinkama politika ne tik padeda išvengti baudų bei reputacinių rizikų, bet ir stiprina pasitikėjimą tarp verslo, kūrėjų ir visuomenės.