Kalbėdamas apie pirmąją patirtį su dirbtiniu intelektu, A.Skučas grįžo į COVID-19 pandemijos laikus, kuomet gavęs kultūros stipendiją nusipirko vaizdo plokštę ir generavo pirmąją, niekam nerodytą, virtualią parodą. Tam taikė kalbos atpažinimo modelius, pats generavo vaizdus, tačiau neslepia, kad tuo metu rezultatas netenkino.
„Buvo įdomu, kas čia ateina, bet tikrai nežinojau, kur veda ir kas iš to turėtų ar galėtų būti“, – pirmąja patirtimi dalijosi jis.
Ryškus DI proveržis kine
A.Skučas atskleidė, kad tuomet galimybės buvo ribotos, o įrankiai – abstraktūs. Žvelgiant į šių dienų pokyčius, jis tikina, kad viskas keičiasi labai greitai. Tobulėja kalbos modeliai, vaizdų generavimai tampa vis realistiškesni, todėl stebėjimas yra ypač svarbu. Neslepia, kad kartais studentams paruoštą medžiagą tekdavo išmesti į šiukšliadėžę.
A.Skučas atvėrė darbo užkulisių duris ir teigė, kad dirbtinis intelektas kine keičia visus įmanomus gamybos procesus, o dabartinę situaciją industrijoje vadina „laukiniais vakarais“.
„Ateitis yra specialieji efektai, nes tuos efektus labai brangu ir sudėtinga padaryti“, – nurodė jis.
Nors animacija iš anksčiau buvo laikomas technologiniu dalyku, 3D atsiradimas tai dar labiau sustiprino. Animatoriai stengėsi kuo realistiškiau perteikti vaizdą – o dabar matomas priešingas ėjimas, kai atsiranda naujos tekstūros, kitoks priėjimas. DI efektus gali padaryti pigiau, paprasčiau ir geriau, bet kine taikomas vadinamasis pikselio tikslumas (ang. Pixel perfect), kuomet viskas turi būti tobulai, o DI kartais to trūksta.
„Klausimas, ar mes norėsime tai žiūrėti, ar neatsibos, ar tai netaps pigi pramogos alternatyva tikram kinui?“, – klausimą kėlė A.Skučas.
Jis neslepia, kad ateityje galime sulaukti įvairių pramogų, kurios leis žiūrovui atsidurti filmų scenose.
„Žmonės nori save pamatyti ekrane, galbūt filmo pabaigą pakeisti“, – teigė jis.
Pasak jo, šis sprendimas yra ganėtinai rizikingas, nes nežinia, ar pramoga atsipirks. Taip pat sparčiai keičiantis technologijoms, sprendimas po pusės metų gali būti pasenęs, tačiau tiki, kad tokių bandymų tikrai gali būti.
„M. K. Čiurlionis AI“ – kas tai yra?
A.Skučas pasakojo, kad viskas prasidėjo 2022 m. pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio piešinius ir muziką. Pirma buvo sukurti piešiniai, o vėliau sekė filmas.
„Pats puslapis, nuo ko pradėjau „M. K. Čiurlionis AI“, dar toks žodis nebuvo gerai žinomas pas mus, tai ir liko AI“, – pasidalijo jis.
Tai yra valandos trukmės filmas, kuris autonomiškai sugeneruotas dirbtinio intelekto, tačiau jame nėra dialogų, veikėjų ar kitų elementų. Didžiausias iššūkis buvo, kur tai parodyti. Iš pradžių vadintas eksperimentu, vėliau virto keliu į kino teatrus ir iki šių dienų vis rodomas įvairiuose renginiuose.
„Nuomonės labai prieštaringos. Kartais smagu girdėti, kad kažkas supeikia filmą, kažkam ir patinka“, – teigė A.Skučas.
Animatorius pasakojo, kad kai kurie žiūrovai atsistoja po pirmų minučių ir išeina. Kiti pasidalija pastabomis ir tam tikromis klaidomis. Dar kita žmonių grupė paveikslus mato kitame kontekste – nes daug kas šneka apie M. K. Čiurlionį, bet nežino darbų.
A.Skučas juokaudamas teigia, kad didžiausias indėlis šio filmo yra atsitiktinumas.
„Kaip pokštas atsirado, nes norėjau pabandyti, kas būtų“, – neslepia jis.
Jo nuomone, DI sugeneruoti vaizdai yra šiek tiek arčiau autoriaus negu jo interpretacijos kito žmogaus. A.Skučas sureagavo į kritiką dirbtiniui intelektui ir mano, kad tarp sugeneruotų vaizdų išlieka kūrėjų atmintis.
Ar kritika pagrįsta?
Eksperto teigimu, iki dirbtinio intelekto atsiradimo tarp menininkų vyravo pagrindinė taisyklė.
„Jei vogi iš daug – esi genijus, jei vogi iš vieno – esi plagiatorius“, – šyptelėjo jis.
Pagrindine problema animatorius įvardijo tai, kad DI gali beveik identiškai atkurti kūrinį, kurį išmoko.
„Čia yra rizika, kurią jau prisiima ne dirbtinis intelektas, o žmogus, kuris jį naudoja“, – mano specialistas.
Pasak jo, ne visi, kas sukuria DI paveikslėlį, gauna milijonus peržiūrų. Tai reikia mokėti sukurti – originalumas ir išskirtinumas ateina ne iš pačio rezultato, o iš situacijos, aplinkybių ir kūrybinio indėlio. Išsamią kūrinio informaciją jis laiko svarbiausiu dalyku, tačiau pabrėžia, kad galutiniame rezultate išlieka žmogaus prisilietimas. Žvelgdamas į ateitį, animatorius netiki, kad dirbtiniu intelektu kurtas filmas pakeis tradicinį kiną.
„Sakyčiau, kad įsipins tarp kitų žanrų“, – mano A.Skučas.
Jis neslepia, kad DI kurtą turinį žiūri iš smalsumo, tačiau svarsto, kas bus, kai smalsumas dings. Vieną svarbiausių ir net nepastebimų grėsmių A.Skučas įvardija, kad tik kelios kompanijos iš tikrųjų kuria dirbtinį intelektą. Iš to kyla pavojus, kad vieną dieną įrankių galime netekti.
„Mes tampame tarsi priklausomi nuo jų ir neišvengiamai turime naudotis“, – neslepia jis.
Dirbtinis intelektas švietimo ugdyme
A.Skučas nevynioja žodžių į vatą ir neslepia, kad švietimo ugdyme plačiai naudojasi dirbtinio intelekto įrankiais – tačiau tą daro šiek tiek kitaip.
„Kai turi patirties, tu galvoji, kaip sutrumpinti kelią iki tikslo“, – aiškino jis.
Kaip bebūtų keista, bet studentai įrankiais naudojasi mažiau negu paprastas žmogus, todėl, kad jiems dar trūksta patirties ir jie nori jos įgyti. Dirbdamas su vaikais dirbtuvėse animatorius piešia piešinius, kuriuos nuskenavus, jie atgyja ekrane. Jo teigimu, vaikai jaučia malonumą ir motyvaciją piešti, kad galutiniame rezultate pamatytų, kaip jų kūrinys atgyja ekrane.
„Tais įrankiais gali ir skatinti“, – darbo užkulisiais pasidalijo A.Skučas.
Nebaigęs programavimo A.Skučas tikina, kad viską išmoko eksperimentų būdu, o dabar net nebežiūri programinio kodo. Žvelgdamas į animacijos industriją po dešimties metų, A.Skučas mato mažą problemą, kad su DI procesai greitėja.
„Manau, kad tikrai pakeis tam tikrus procesus, gal pirma komercinius projektus, skirtus masinei auditorijai, kaip „Youtube“, – sakė jis.
Nepaisant to, jis DI mato ir kaip įkvėpėją, ir kaip konkurentą. Neslėpė, kad kartais buvo tokių dienų, kai nenorėjo rodyti „M.K.Čiurlionio AI“ filmo, nes kildavo dviprasmiai jausmai.
„Galiausiai matai, kad jis pakeis viską, ką tu darai ir gali padaryti“, – teigė jis.
DI gali tapti ir įkvėpimo šaltiniu, bet tai reiktų vertinti atsargiai, nes ne visas jo turinys yra geras – todėl reikia išmokti atsirinkti. Nors įrankis yra prieinamas visiems, dažnai reikia postūmio, kad galėtum pradėti.
Idealiu santykiu jis laiko tai, kad DI tampa pagalbininku, galinčiu pasiekti rezultatų, kurių anksčiau negalėjai. Pasak A. Skučo, ateityje filmai bus labiau vertinami, kuriuose bus prisiliesta rankomis ir atlikta sudėtingu būdu.
„Originalumas taip ir susikuria, kai kažką įdedi, ko kiti negali“, – mano jis.