M. Krukauskas teigė, kad pirmą kartą su dirbtiniu intelektu susidūrė apie 2000-uosius metus, tačiau nuo paauglystės domėjosi moksline fantastika ir terminas svetimas nebuvo.
„Gyvename tokiais laikais, kai tai, ką skaitome fantastinėse knygose, tampa realybe“, – šyptelėjo svečias.
Nors DI dar laikomas nauju dalyku, M. Krukauskas teigia, kad nuo 1950-ųjų metų buvo eksperimentų. Jis papasakojo vieną eksperimentą muzikos srityje, kai pasirodė pats pirmasis garso kūrinys, kuris buvo sugeneruotas skaitmeninėmis technologijomis.
Dirbtinis intelektas muzikoje: padėjo sukurti M. K. Čiurliono įsivaizduojamą operą „Jūratė“
Amerikiečių kompozitorius Lejarenas Hilleris kartu su kolegų pagalba naudodamiesi milžinišku kompiuteriu parašė algoritmą, kuris rėmėsi tam tikrais muzikos komponavimo principais. Algoritmas sugeneravo simbolinę išraišką, kurią pavertė į natas.
Ar dirbtinis intelektas gali viską?
M. Krukauskas pabrėžia, kad pilnai galėtume išnaudoti DI teikiamas galimybes, pirmiausia svarbu suprasti, kaip jis veikia. Į galimybes muzikoje žvelgęs M. Krukauskas nesutinka, kad įrankis generuoja nesąmones. Jo teigimu, tokiu būdu galima atsirasti ir įdomių dalykų.
„Viskas yra susiję su mūsų kultūrine patirtimi ir supratimu, kas yra muzika“, – aiškino jis.
Jis akcentavo būtinybę kalbėti apie tai, kaip žmonių kūryba naudojama treniruoti įvairius DI modelius. Lygiai taip pat ir kūrėjų darbą, kurie tobulino patį algoritmą.
„Mes kiekvieną dieną skaitome, girdime muziką, garsus, tai tam tikra prasme mus irgi treniruoja kažkokie modeliai“, – teigė jis.
Palyginimui jis pateikė fortepijoną, kuris kadaise buvo kitoks ir net neturėjo klavišų, tačiau šis išradimas vis tobulėjo pasitelkiant kitų žmonių idėjomis, išradimais.
Darbas su dirbtiniu intelektu ir muzika skaitmeniniame pasaulyje prasidėjo seniai. Svarbūs tyrimų centai buvo Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Tai turi ir atskirą sritį – kompiuterinė muzika (angl. computer music).
Susiję straipsniai
Nors kokybe DI gali nustebinti, M. Krukauskas tikina, kad algoritmas yra įspaustas į tam tikrus rėmus, dėl ko rezultatas gali būti ir nuobodus.
M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ – kas tai?
2025-ieji metai dedikuoti kompozitoriaus M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. M. Krukauskas teigė, kad kompozitorius svarstė rašyti operą Jūratės ir Kastyčio siužetu, bet anksti palikęs pasaulį, to nespėjo padaryti. Šią idėją M. Krukauskas plėtojo ne vienerius metus.
„Jis paliko tam tikrų minčių savo laiškuose, diskusijose su draugais ir šeimos nariais“, – apie darbo pradžią kalbėjo M. Krukauskas.
Jis pasakojo, kad idėja kilo dėl to, kad buvo įdomu įsivaizduoti, kokia galėtų būti M. K. Čiurlionio opera – tačiau pripažįsta, kad tokie dalykai yra jautrūs. M. Krukauskas prisiminė, kad apie idėją pirmiausia buvo informuotas kompozitoriaus proanūkis Rokas Zubovas, kuris taip pat žengia muzikos keliu.
Gavus finansavimą, projektas virto realybe. Trys kompozitoriai – Mykolas Natalevičius, Arvydas Malcys ir pats M. Krukauskas ėmė įsivaizduoti, kaip galėtų skambėti opera „Jūratė“.
„Dirbtinio intelekto pagalba bandėme remtis tam tikrais sugeneruotais muzikinės medžiagos pavyzdžiais, kurie kilo iš vėlyvosios M. K. Čiurlionio kūrybos“, – paaiškino jis.
Šiam projektui poetas Julius Keleras parašė tekstą, o kompozitoriai papildė M. K. Čiurlionio harmonija, melodika ir ritmika.
„Reikėtų suprasti, kad mes stengiamės remtis istorine informacija, kaip pats M. K. Čiurlionis būtų daręs“, – kūrybos užkulisiais dalijosi M. Krukauskas.
Apie autorių teises kalbėjęs M. Krukauskas žvelgia paprastai ir teigia, kad šiuo atveju dirbtinis intelektas buvo naudojamas kaip įrankis.
„Tai nėra automatiškai sugeneruotas rezultatas“, – aiškino jis.
Jis tikina, kad prie operos kūrimo įdėta daug žmogaus darbo, tačiau galutiniame rezultate būtų sunku pasakyti, kurios natos buvo sugeneruotos. Jis įsitikinęs, kad autorių teisės priklauso trims, operą kūrusiems, kompozitoriams.
„Rezultatas, kuris gavosi, nėra panašus į kažką, kas jau egzistuoja“, – teigė M. Krukauskas.
Iššūkiu jis įvardijo paties M. K. Čiurlionio asmenybę – nes norėjo atvaizduoti jo stilių, bet tuo pačiu nesukurti banaliai. Iššūkiu tapo ir darbų pasidalijimas kompozitorių tarpe, nes visi norėjo turėti savo indėlį. Sunkumų kėlė ir darbas su įrankiu – nes reikėjo rasti tam tikrus būdus ir metodikas, kaip dirbti grupėje, o tai reikalavo empatijos ir pagarbos.
Populiarėjantys DI kūriniai
M. Krukauskas pastebi, kad įvairiose muzikos platformose daugėja dirbtinio intelekto pagalba sugeneruotų kūrinių. Jo teigimu, kartais sunku pasakyti, kiek prie to prisiliečia žmogus.
„Kūrėjai, atlikėjai ir klausytojai turi teisę žinoti, kokiu įrankiu sukurta“, – nuomonę išsakė jis.
Dėl finansinių priežasčių „Spotify“ platformoje daugėjant DI sukurtos muzikos, M. Krukauskas tai priima natūraliai ir tikina, kad technologijos keičia rinką. Ištobulėjus įrankiams, tik laiko klausimas, kada tai pakeis specializuotus darbus – pavyzdžiui, garso apdirbimą. Nors gali atlikti greičiau ir pigiau, nestandartiniu atveju tai nepadės.
Anot kompozitoriaus, ateityje galime sulaukti ir DI sukurtos muzikos gerbėjų, tai jau matoma Japonijoje, kurioje egzistuoja virtualūs atlikėjai, sukurti anime personažai su balso sintezatoriais. Jų koncertai vyksta su hologramomis.
„Gyvename labai įdomiais laikais“, – pridūrė jis.
Bet koks naujas įrankis ar instrumentas gali padėti mūsų supratimą praplėsti, todėl menininkas į naujoves žvelgia teigiamai ir mano, kad viskas priklauso nuo kultūrinio įsitikinimo. Teisingiausią požiūrį įrankio naudojimui M. Krukauskas laiko tai, kad kūrėjas gali naudotis jo galimybėmis tuo atveju, jei sugebėtų tą patį atlikti be jo pagalbos.