Šįkart tinklalaidė „DI ID“ grįžta kitame amplua ir nagrinėja konkrečią kryptį – kultūrą ir kūrybą. Apie tai, kaip ateityje atrodys muziejai, tinklalaidėje Lrytas Mokslo ir Technologijų žurnalistas bei redaktorius Adomas Rutkauskas kalbasi su dirbtinio intelekto specialistu, studijos „Kopa Films“ įkūrėju Simonu Mozūra.
Atsakydamas į tradicinį tinklalaidės klausimą, apie pirmąją pažintį su DI, S. Mozūra pasidalijo, kad rimtesnis prisilietimas buvo 2021 metais, kuomet animatorius, režisierius Antanas Skučas surengė dirbtuves su difuzijos modeliais. Tuo metu S. Mozūrai pavyko išgauti vaizdą iš pikselių ir suprato, kad ateityje filmų industrija turės didelių pokyčių.
Raudondvario dvaro projektas
S. Mozūra pasidalijo darbo užkulisiais ir pasakojo, kad studija „Kopa Films“ užsiima vaizdo įrašų produkcija. Tai apima kūrybą, idėjų generavimą, scenarijų rašymą ir galutinę vaizdo gamybą. Dėmesį taip pat skiria ir DI pritaikymui.
Susiję straipsniai
„Dirbtinis intelektas reikalauja, kad apie postprodukciją pradėtum galvoti kuo anksčiau“, – pridūrė jis.
S. Mozūra neslepia, kad su Raudondvariu turėjo ne vieną projektą. Viskas prasidėjo jam su komanda laimėjus Lietuvos dirbtinio intelekto hakatoną. Sukūrę startuolį siūlė galimybę kultūros vietoms dirbtinio intelekto garso turus, už kuriuos vėliau Raudondvaris pelnė Europos inovacijų apdovanojimą.
Pirmasis projektas su Raudondvario dvaru buvo vargonininko ir kompozitoriaus Juozo Naujalio atgimimas iš 100 metų senumo nuotraukos. Vaizdas buvo parodytas per Kauno kultūros darbuotojų apdovanojimų ceremoniją, kurioje minia liko nustebusi.
Naujoji tavo gidė – Barbora Radvilaitė: kaip dirbtinis intelektas keičia muziejus?
„Atrodo, visi nesitikėjo su jais kalbančio J. Naujalio“, – neslėpė jis.
Paklaustas apie etinę šio projekto pusę, S. Mozūra teigia, kad industrijoje panašių atvejų yra ne vienas. Tam pasitarnauja išmanioji vaizdo klastotė (ang. deepfake). Tačiau neslepia, kad neseniai mirus žmogui, reikėtų pasitarti su artimaisiais.
„Mes visi suprantame, kad tai yra meninė išraiška ir dokumentika“, – pridūrė jis.
Paskutinio projekto tikslas buvo sukurti holograminį dokumentinį filmuką apie Raudondvario dvarą. Galutiniam rezultatui prireikė ilgo kūrybinio darbo.
„Aštuonių minučių filmukas, kuris rodomas ant holograminio tinklo, kai atrodo, kad vaizdas sklando ore ir per jį susipažįstame su Raudondvario istorija“, – teigė jis.
Jis pasidalijo ateities planais ir prakalbo apie galimybę atgyti grafui Tiškevičiui ir tapti muziejaus gidu. Tame jis nemato pavojaus ir tikina, kad žmonės linkę jausti artumą.
„Tai vis dėlto yra kažkokia kaita, evoliucijos dalis“, – mano jis.
Nors tokie kūriniai įtraukia labiau jaunąją kartą, S. Mozūra tikina, kad prie to su laiku prisitaikys ir vyresni žmonės. Neslepia, kad pradžioje žmonės reagavo sunkiai ir atstumiančiai, bet tai gali sukurti įsimintinesnę patirtį.
„Kai jaučiame kažkokią emociją, mes turime tendenciją labiau atsiminti“, – teigė jis.
Kuo skiriasi animacija ir dirbtinis intelektas?
S. Mozūra pasidalijo, kad teko susipažinti su žmogumi, prisilietusiu prie „Disney“ personažų, kuris pasakojo, jog anksčiau kiekvieną kadrą piešdavo ir tik po to skenuodavo. Po kelių metų ištobulėjusios technologijos leido greičiau skenuoti kadrus ir perpiešti tik kai kurias dalis.
Senuoju animacijos būdu viena sekundė turi turėti 24 kadrus, kartais daromi ir rečiau. Dabar technologijos leidžia nupiešti pirmos ir trečios sekundžių kadrus, o tarpe įterpti DI pagalba užprogramuotą veiksmą. Panašus sprendimas buvo pritaikytas ir „Žmogus-voras“ animaciniame filme.
„Yra daug daugiau tokių būdų, kaip galima pagreitinti animatoriaus darbą, bet išlaikyti jo autorinę vertę“, – pridūrė jis.
Apie technines detales kalbėjęs ekspertas pridūrė, kad dirbtinį intelektą galėtum apmokyti žmogaus balsu užtenka vos 10 sekundžių įrašo. Ilgesnė trukmė garantuoja kokybiškesnį rezultatą.
„Buvo pagarsėję tokie atvejai, kad sukčiai skambina artimo žmogaus balsu“, – pavojų įžvelgė jis.
Ar dirbtinis intelektas gali pakeisti žmonių darbus?
S. Mozūra tikina, kad dirbtinis intelektas nekelia grėsmės gidams, bet tą gali padaryti vartotojai, pasirinkę jo pasakojamas istorijas. Norintys ryšio rinksis žmogų, o norintys būti nepriklausomi ir greitai suprasti istoriją rinksis praktiškesnį, garso turų, variantą.
Jis tame įžvelgia ir pliusų. Aštuonias valandas be perstojo dirbantis gidas turi iki aštuonių turų per dieną. Sukūrus unikalų garso turą, kuris pasakotų taip, kaip tai darytų žmogus, jo lankytojai galėtų klausytis, kai gidas atostogauja ar savaitgalių metu.
Pažvelgęs į ateitį S. Mozūra neslepia, kad galime sulaukti vieno žmogaus ar mažos grupės kūrėjų projektų, kurie su naujausiomis technologijomis padarys grandiozinį filmą. Jis pridūrė, kad tokiu būdu sukurti įdomų ir įtraukiantį filmą yra sudėtinga, nes viskas atsiremia į skirtingas detales.
„Ateityje gyva vaidyba vis tiek išliks“, – mano jis.
Režisieriai ateityje turės daugiau įrankių pakeisti vaidybą galutinėje postprodukcijos stadijoje. Jis taip pat užsiminė apie Lietuvos nacionalinio muziejaus galimybes ir skaitmeninę biblioteką, kur žmonės galėtų prieiti prie tūkstančių objektų.
„Už 15 metų tai tikrai galėtų būti“, – neslėpė jis.
S. Mozūra įsivaizdavo, kad galėtų būti specialus kambarys, kuris leistų pasirinkti laikotarpį, o prieš save būtų realu išvysti, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę arba Žygimantą Augustą.
„Įsivaizduoju, kad tai būtų kuo interaktyvesnis su žmogumi“, – vizija pasidalijo jis.