Prisijaukinti dirbtinį intelektą P. Pakutinskas pradėjo maždaug nuo 2014 metų. Tuo metu tik kalbėta, kad reikėtų naudotis, bet nebuvo aišku, ką ir kaip daryti, nes nebuvo nei pavyzdžių, nei praktikos. Tačiau P. Pakutinskas atkreipė dėmesį, kad anksčiau niekas DI nelaikė magišku įrankiu. Tik vėliau tai sukėlė įvairias baimes, socialines įtampas.
„Senas mano suvokimas, kad tai yra specifinė technologija, kuri turi daug potencialo“, – prisiminė jis.
Dirbtinis intelektas ir autorių teisės – kas laukia ateityje?
Dirbtinis intelektas kaip teisės subjektas: ar jis galėtų prisiimti atsakomybę už nusikaltimą?
Pasak P. Pakutinsko, visuomenė nori tobulų įrankių, dėl ko patys sau darome spaudimą. Menininkai savo kūryboje investuoja nemažai laiko, o tobulėjantis dirbtinis intelektas gąsdina savo galimybėmis. Ekspertas neslėpė, kad smagu dirbtiniu intekeltu sukurti paveiksliuką – tačiau juk vis tiek norėtume, kad išliktų žmogiškųjų kūrėjų kuriamas menas.
Turime pavyzdžių, kai atsiradus laikraščiams buvo baiminamasi, kad išnyks knygos, arba kaip atsiradusios skaitmeninės žinios pakeitė popierinius laikraščius. Pasak P. Pakutinsko, esminis dalykas – dinamika.
„Ne tai, kaip pakeis, bet kaip greitai pakeis ir kiek mes sugebėsime tai suvokti“, – teigė jis.
Šiandieniniame pasaulyje dinamiką jis laiko beprotiška, o situaciją vadina nepalankia autoriams. Specialistas prisiminė, kad neseniai buvo diskutuojama, jog dirbtinis intelektas negebės kurti nei paveiksliukų, nei muzikos.
Susiję straipsniai
„Kažkada skirtumo bus neįmanoma atpažinti visiškai“, – neslėpė jis.
Todėl DI ir kūrinio santykį jis laiko pakankamai sudėtingu, o idealaus varianto šiai dienai nėra. Kartais net nežinai, kur tavo kūrinys panaudojamas.
„Autorius gali pasakyti nenoriu – tai yra geležinė taisyklė“, – pridūrė P. Pakutinskas.
Vis dar norime produkto, prie kurio būtų prisiliesta ranka, tačiau P. Pakutinskas iškėlė klausimą, ar ateityje tai vertinsime taip pat. Svarbus aspektas – ir teisė. Šiai dienai tai nebėra tik administracinis klausimas. P. Pakutinskas užsiminė, kad dirbtinio intelekto reguliavimo aktų yra ypač daug Europoje, kurie apima griežtas taisykles ir didžiules baudas.
„Teisė veikia technologijas ir technologijos veikia teisę“, – pridūrė ekspertas.
Tinklalaidėje taip pat analizuota situacija, kas būtų kaltas, jei dirbtiniu intelektu vairuojamas automobilis partrenktų žmogų.
Atsakomybės klausimas yra atviras, o rimtesnio reguliavimo vis dar neturime ir galutiniame rezultate diskusijos nesėkmingos. Pasak P. Pakutinsko, šis klausimas dar kis – ypač sudėtinguose santykiuose, kaip medicina, transportas ar karinė sritis.
Dirbtinis intelektas ir karyba – kenkia ar padeda?
P. Pakutinskas neslėpė, kad DI naudojamas visur ir visuose konfliktuose. Vienur labai agresyviai, kitur mažiau. Bet kokie išmanieji ginklai yra susiję su DI technologija. Tai apima nuo tankų iki dronų, tačiau gynybos sąvoka daug platesnė.
„Manau, kad šioje srityje galima pasiekti gerų rezultatų, išsaugant civilius asmenis, mažinant neigiamas pasekmes“, – teigė jis.
Specialistas akcentavo, kad dirbtinis intelektas savaime nereiškia mažiau aukų – nes žudo ne technologija, o žmonės. O taip pat, daugelis valstybių turi savo vidinius ribojimus, todėl pasiekti tarptautinį susitarimą yra labai sunku.
Ekspertas teigė nematantis galimybių, kad ateityje DI galėtų pats priimti sprendimus naikinti priešą, ir tokią idėją vadina tai iliuzija.
„Jeigu nenorime paleisti kontrolės, vis tiek žmogus turi priimti svarbiausius galutinius sprendimus“, – nurodė ekspertas, bet taip pat užsiminė, kad jam yra tekę bendrauti su karininkais, kurie teigė, jog sprendimui priimti šauti ar nešauti kartais būna vos milisekundė.
„Karo sąlygomis neturime laiko“, – pridūrė P. Pakutinskas.
Tačiau dirbtinį intelektą ir jo įrankius P. Pakutinskas laiko rimtu įrankiu informaciniame kare.
„Tobulėjant „deepfake“ technologijoms, atpažinti bus vis sudėtingiau“, – pripažino ekspertas.
Tai gali tapti pavojinga priemone, kuri pareikalaus didesnio budrumo – tačiau teisininkas pabrėžė, kad tai neturi tapti paranoja.
Dirbtinis intelektas ir švietimas
Mykolo Romerio universitete profesoriumi dirbantis P. Pakutinskas analizavo, kaip DI keičia švietimą. Jo teigimu, ateityje ir toliau laukia lūžiai, kurie visada yra skausmingi. Ankstesnės kartos atsimena įvairius draudimus, kurių šiai dienai likę ne tiek daug. P. Pakutinskas teigė, kad esminis aspektas yra ne klausimas leisti ar neleisti naudotis technologijomis.
„Mes norėtume lavinti save ir savo smegenis“, – teigė jis.
Su DI galime daryti abu dalykus, tačiau čia slypi ir pavojus. Pasak eksperto, galime tapti tinginiais, atprasti mąstyti, nes turime protingesnį įrankį.
„Dabartiniai tyrimai rodo, kad intensyviai dirbtinį intelektą naudojantys žmonės mąsto kitaip“, – teigė P. Pakutinskas.
Šį laikotarpį ekspertas įvertino pereinamąjį, kai įrankiais norisi ir leisti naudotis, ir taip pat drausti. Jo įsitikinimu, turėtume pilnai išnaudoti galimybes ir nesitikėti, kad moksleiviai ar studentai išėję į kitą aplinką, DI nenaudos.
Jis taip pat nurodė prašantis savo studentų paruošti darbus pasitelkiant ne vienu dirbtinio intelekto sprendimu.
„Dabartiniai mokymosi metodai yra pasenę“, – neslėpė ekspertas.
Todėl reikia suprasti pokytį – o didžiausiu iššūkiu P. Pakutinskas įvardijo supratimą, kaip mokyti ir mokytis. Specialistas atkreipė dėmesį į detales, kurios virsta gilėjančia problema. Pateikę užklausą dirbtiniui intelektui žmonės privelia daug žodžių, kurie yra visiškai nereikalingi, o realiai – net ir žalingi savo pertekliškumu ir to nulemiamomis skaičiavimo sąnaudomis.
„Prognozuojama, kad 2025–2030 metų laikotarpyje elektros energijos panaudojimas gali išaugti net dvigubai“, – nurodė jis.
Tai iškelia dvipusę problemą. Nors DI reikalauja daugiau energijos, vėl pradedama kalbėti apie atominę energetiką ir sprendimus, kaip gauti daugiau energijos. Iš kitos pusės DI prisideda prie elektros gavimo optimizavimo, paskirstymo, duomenų centrų optimizavimo ir žalesnės energijos gavimo.
„Kažkuriuo momentu labai didelis energijos švaistymas pradės mažėti ir optimizuotis“, – teigė P. Pakutinskas.