„Alna Group“ generalinis direktorius ir „Infobalt“ viceprezidentas Tomas Milaknis su žurnalistais susitiko, kad praneštų apie kompanijos plėtrą į Danijos rinką, tačiau kalba vis nukrypdavo apie užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje, mūsų šalies kompanijų ateitį užsienyje ir kur gauti per artimiausius metus prireiksiančių 13 500 IT specialistų, kurių vis rengiama nepakankamai.
„Alna“ patirtis užsienyje – turkmėniško ir daniško IT ypatumai
„Pernai išsikėlėme naujus tikslus – sieksime 50 proc. pajamų gauti iš paslaugų eksporto. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje jau esame viena didžiausių valdžios projektų sprendimų tiekėjų, mūsų šalyje jau veikia keli tūkstančiai IT kompanijų, ir augimo galimybės tapo ribotos.
Kita priežastis – kurdami valdžios sprendimus sukaupėme patirtį, tačiau negalime jos Lietuvoje taikyti – čia tik po vieną ministeriją ir mokesčių inspekciją.
Trečia – ekonominis ciklas. Keletą metų investicijos į sektorių buvo labai mažos, jį gelbėjo tik Europos pinigai. Tad norisi mažiau priklausyti nuo tokių dalykų“, – apie pasirinkimą eiti į užsienio rinkas sakė T.Milaknis.
Tačiau mėginimai įsitvirtinti Rytų šalių rinkose pasirodė ne rožėmis, o jų spygliais kloti:
„Pernai buvome arti to, kad įsteigtume filialą Ašchabade. Kelerius metus dirbome, viskas lyg ir gerai, o galiausiai negavome leidimo. Reguliuojama rinka, matyt, kažkas sutrukdė. Azerbaidžane, Kazachstane, Turkmėnijoje, dabar ir Ukrainoje dirbame kelerius metus.
Bet ten rinkos tikrai nestabilios. Štai dalyvavome Ukrainos finansų ministerijos projekte, kurį rėmė Pasaulio bankas. Viskas gerai, investavome pinigus, o dabar viskas sustojo, ir perspektyvos visai neaiškios.“
Juokaudamas T.Milaknis pasidalijo ir patirtimi, kuo skiriasi tos šalys nuo kitų. Pavyzdžiui, Kazachstane ir Turkmėnijoje svarbiausia – kantrybė. Turi megzti santykius keletą metų, nuolat bendrauti asmeniškai, kol tave pripažins patikimu ir galiausiai gausi užsakymų. Lenkijoje labai svarbi subordinacija – prezidentą gali lankyti tik prezidentas, ir tai sutarus iš anksto. Estai nesupranta lietuviško polinkio viską kontroliuoti – jei paskambinsi projekto baigimo išvakarėse ir klausi „na, kaip?“, išgirsi nustebusį balsą: „Taigi reikia rytoj, kodėl skambinate šiandien?“
Kultūrinių skirtumų išmanymas virsta atskira disciplina, kurios Lietuvoje, atrodo, nemoko nė viena tarptautinio verslo vadybos mokykla. Anot T.Milaknio, net dabar dirbdami su danais jie nuolat rengia kultūrinio tarpusavio pažinimo susitikimus, kad išsiaiškintų, kada ir kodėl vieni kitus ne taip suprato.
Kodėl skandinavams prireikė Lietuvos?
„Pradėjome dairytis į mums labiau pažįstamus Vakarus. Čia reikia eksportuoti visai kitus produktus. Rytuose esame įdomūs, kaip patyrę e.valdžios sprendimų kūrėjai, o Vakarai jų jau turi. Ten aktualios paslaugos, labiausiai jie ieško pigesnių sprendimų.
Buvo tendencija dirbti Indijoje, tačiau dauguma Skandinavijos ir Europos kompanijų jau suprato, kad neturint ten didelio padalinio dirbti labai sunku – kainų skirtumas neatsveria kultūrinių skirtumų. Taigi jie atsigręžė į artimesnes šalis, o Lietuva vis dar pigesnė, kartais iki 4 kartų, tad Skandinavija mums buvo natūrali kryptis.
Kodėl Danija? Ji tradiciškai palaiko geriausius ryšius su Lietuva, jau dirbome ten, turėjome pažinčių. Taip mūsų kompanijoje atsidūrė trys darbuotojai danai, kurie užsiima eksportu į Šiaurės šalis. Lygindamas Lietuvą su Danija turiu pasakyti, kad paslaugų technologijos Danijoje vis dar pirmauja. Tačiau danai patys nustebo, kaip greitai lietuviai mokosi ir juos vejasi“, – kalbėjo T.Milaknis.
Taigi Lietuva Europą kol kas labiausiai domina tik todėl, kad yra pigi? Anot T.Milakno, tai nesitęs ilgai – Lietuva irgi taps vis brangesnė, tad laimės tie, kurie kurs savo produktus ir išmoks teisingai juos pristatyti. Jis prisiminė, kaip pačioje veiklos aušroje „Alna“ laimėjo konkursą užsienyje, pasiūliusi didžiausią kainą. Kai vėliau pasidomėjo, kodėl juos pasirinko, užsakovai taip ir atsakė: „Jūs buvote brangiausi, todėl supratome, kad geriausi.“
„Kol kas nedaug lietuviškų kompanijų eksportuoja, tačiau IT sektoriaus eksportas auga net iki 100 proc. per metus. Turime potencialą, puikius kompetentingus specialistus, bet dažnai trūksta drąsos. Lietuva amžinai nebus pigiausia šalis, ji maža, tad eksportuoti vien darbo jėgą nėra perspektyvų – reikia kurti vertę, savo projektus. Yra daugybė sričių, kuriose specifinės žinios bus paklausios.“
Įdarbink užsienietį – duosi darbo lietuviams
„Programuotojams su užsieniu dirbti labai lengva, o kai ieškojome rinkodaros specialisto, tinkančio darbui Vakarų rinkose, – Lietuvoje neradome. Teko jų ieškoti užsieny ir atsivežti. Suradome puikų rinkodaros specialistą Švedijoje – jis brangus, tačiau tai atsiperka. Per mažai kol kas Lietuvos įmonės investuoja į rinkodarą. Ypač į skaitmeninę“, – metė akmenį į daugybę verslo vadybininkų rengiančių Lietuvos mokslo įstaigų pusę patyręs vadovas.
Specialiai darbui Danijos rinkoje „Alna“ įdarbino tris garsius specialistus iš tos šalies. Du iš jų dabar nuolat gyvena ir dirba Lietuvoje, vienas – biure Kopenhagoje. Visi gauna normalų danišką atlyginimą, o gyvenimą svetimoje šalyje jiems kompensuoja nauja patirtis, įdomus darbas kuriant įmonės strategiją, galimybė dirbti aukščiausiose pozicijose.
„Mums tai buvo didžiulis iššūkis, tačiau noriu visoms Lietuvos kompanijoms pasakyti, kad tai įmanoma. Danai važiuoja dirbti į Lietuvą, čia jiems gera šalis, įdomūs darbai ir iššūkiai. Užsienio kompanijos Lietuvos dar bijo, mes dar neužsitarnavome reputacijos, o kai esi nežinomas, sunku net dėl susitikimo susitarti.
Jei pasiųsi jauną pardavėją iš Lietuvos, jam bus labai sunku – reikia ryšių, mokėjimo pasinaudoti infrastruktūra. Danijoje itin svarbios rekomendacijos, todėl ieškojome ne šiaip specialistų, o patyrusių rinkos švyturių.
Labiausiai padėjo, kad apie mus parašė Danijos žurnalas „Computer World“. O parašė dėl to, kad pamatė, jog įdarbinome žinomus danus, ir susidomėjo. Iškart po straipsnio pradėjome gauti pasiūlymų ir jau pasirašėme pirmą kontraktą su labai žinoma „Danijos“ kompanija „T26 Technology“, – apie kelią į užsienį ir pasiteisinusią riziką atidarius filialą Kopenhagoje pasakojo T. Milaknis.
Jo įsitikinimu, labai blogai, kad Lietuvoje taip sudėtinga įdarbinti net aukščiausios kvalifikacijos užsienietį. Dokumentų tvarkymas trunka keturis mėnesius, tuo tarpu net Latvijoje tai padaroma per porą savaičių. Įvežti specialistai didina kompanijos konkurencingumą ir suteikia darbo lietuviams, be to, moka čia mokesčius ir tikrai neužima niekieno vietos – juk Lietuvoje tokių tiesiog nėra.
„Keista, kad, atsivežęs čia darbuotojus, tam, kad galėčiau tvarkyti dokumentus, privalau juos kažkur priregistruoti. Teko deklaruoti, kad danai gyvena mano name, o sutvarkę popierius išnuomojome jiems būstą“, – stebėjosi keista imigracijos politikos logika verslininkas.
Beje, tokia bėda artimiausiais metais gali pakišti koją Lietuvos verslo augimui – prognozuojama, kad jau po poros metų prireiks 13 tūkstančių naujų IT specialistų, o tokio skaičiaus mūsų mokslo sistema negali parengti net teoriškai. Jei nebus galima paprastai atsivežti, įmonės nustos augti arba kurs satelitines įmones kitose šalyse.
Prisiminęs, kad jis yra dar ir „Infobalt“ viceprezidentas, Tomas Milaknis prabilo ir apie būtinas Lietuvos mokslo sistemos permainas.
Lietuva – viena geriausių šalių, neišmokančių savęs pristatyti
„Mano įsitikinimu, Lietuva turi puikias IT perspektyvas. Pažiūrėkime. Mūsų registrų centro IT sistemos yra bene ketvirtos pasaulyje pagal gerumą. Mokesčių inspekcijos elektroninės paslaugos labai aukšto lygio. Darbo biržų sistemos vienos pirmaujančių Europoje, o skaitmeninių apskaitos standartų srityje kartu su Švedija esame beveik geriausi.
Lietuva daug investavo į IT, ir dabar reikia tai drąsiau išnaudoti. Kol kas trūksta savo sukurtų konkurencingų produktų, tačiau kyla vis daugiau startuolių, daugėja investicinių fondų, atvažiuoja užsienio fondai, atsiranda patirtis“, – gyrė Lietuvos galimybes verslininkas.
Lieka nedaug – tik sutvarkyti švietimo sistemą. IT įmonės nuolat rengia iniciatyvas populiarindamos IT specialybes, remia programavimo mokytojus, steigiančius būrelius vaikams, tačiau vis tiek pasigendama šią sritį pasirenkančių darbuotojų: „Jei sutvarkytume švietimo sistemą, įsteigtume IT kolegiją, neturėtume bedarbių. Ši sritis pajėgi įdarbinti pusę šalies gyventojų. Juk ne visur reikia aukščiausio lygio žinių, kai kuriuos darbus gali atlikti permokinti žmonės. Kompanijos tokius darbuotojus per pusmetį išmoko net norvegų kalbos.“
T.Milaknis prisimena, kad buvo labai sunku rasti danų kalbą mokančių žmonių, nes Lietuva nepakankamai rengia skandinavų kalbų specialistų. Jis džiaugiasi, kad toje pačioje Danijoje studijuoja nemažai lietuvių – jie pažįsta šalies kultūrą, kuria kontaktų tinklą ir labai padeda norintiems pradėti ten verslą.
„Svajoju ir laukiu, kada Lietuva kurs daugiau produktų, nes jie suteikia visai kitas galimybes plėstis. Patys porą tokių kuriame ir tikimės greitai parodyti. Labai skatinu ir kitas įmones eiti į užsienio rinką, mėginti žengti į Skandinaviją. Konkurencija mums nebaisi – kuo daugiau Lietuvos įmonių garsins mūsų šalį, tuo visiems bus lengviau dirbti“, – optimistiška gaida baigė „Alna Group“ vadovas.
