Kalbant apie piratavimą internete, situacija mūsų šalyje išties prasta. Tačiau net ir šioje kovoje su vėjo malūnais turėtume išlikti optimistiški – panašu, kad ateityje žiūrėsime filmus, klausysime muzikos ir žaisime žaidimus visai kitaip nei tai darėme iki šiol. Tai turėtų gerokai sumažinti piratų skaičių.
Devyni iš dešimties
Anot Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos (LANVA) vadovės Dinos Adomavičiūtės, Lietuvoje užaugo interneto piratų karta, kuri nesupranta, kad už turinį reikia mokėti.
Paklausta apie piratavimo statistiką Lietuvoje, LANVA vadovė teigė, kad tik „Google“ turi tikslią statistiką, deja, ja nesidalina. Išsamesni rinkos tyrimai esą atliekami labai retai ir jie pasižymi fragmentiškumu:
„Rinkos tyrimai neapima viso neteisėtai panaudojamo turinio internete, o tyrimų rezultatai kartais prieštarauja vieni kitiems. Mano turimais duomenimis, 2012-aisiais 87 procentai interneto vartotojų Lietuvoje siuntėsi bei žiūrėjo filmus nemokamai.
Nemanau, kad per trejus metus situacija stipriai pasikeitė. Palyginimui, Vokietijoje šis skaičius sudaro 47, Jungtinėje Karalystėje – 49, Prancūzijoje – 51 procentą.“
Priežasčių, kodėl iš esmės kiekvienas interneto vartotojas Lietuvoje tapo piratu, toli ieškoti nereikia. D.Adomavičiūtės manymu, dėl to labiausiai kalti interneto tiekėjai ir jų taikytos reklaminės žinutės, ugdžiusios vartotojus.
„Buvo gausu tokių šūkių, kaip: „Įsivesk internetą namuose ir filmą parsisiųsi per kelias sekundes.“ Niekas neakcentavo, iš kur žmogus tuos filmus ims, bet tokios svetainės yra vieša paslaptis.
Faktiškai buvo teigiama, kad internetas – tai vartai į nemokamo turinio rojų. Nėra ko stebėtis, kad Lietuva gana greitai įsitvirtino didžiausios interneto skvarbos sąrašų viršūnėse. Bet medalis, kaip matome, turi ir kitą pusę“, – teigė pašnekovė.
D.Adomavičiūtė taip pat sviedė visą glėbį akmenų ir į valdžios institucijų kiemus. LANVA vadovė įsitikinusi – jos nedirba savo darbo:
„Blogiausia yra tai, kad mūsų valdžios institucijos rodė ir rodo absoliutų bejėgiškumą ir abejingumą intelektinės nuosavybės gynimo klausimais. Įstatymai realybėje ir skaitmeninėje erdvėje traktuojami nevienodai. Taigi žmonės labai greitai pasijuto nebaudžiami ir piratavimo mastai tapo katastrofiški.
Jau net užaugo ištisa karta, kuri apskritai nesuvokia, kodėl reikia mokėti už turinį internete – juk už interneto paslaugą sumokėta, vadinasi, galiu naudotis kuo tik noriu.“
Kovoti kaip su kontrabanda?
Nors LANVA pagarsėjo kaip asociacija, kadaise bandžiusi surasti ir nubausti nelegaliai operacinę sistemą „Windows“ parsisiuntusius asmenis, D.Adomavičiūtė teigia, kad pamokos išmoktos. Tačiau ji tiki, kad vien švietimu pažeidėjų irgi nesustabdys.
Anot jos, būtina atvirai pripažinti, kad tai yra nelegali veikla, kažkieno verslas, nešantis nemažus pelnus.
„Kovoti su neteisėtu verslu reikia atitinkamomis priemonėmis, kaip kovojama su cigarečių, ginklų kontrabanda ar prekyba žmonėmis. Deja, šie nusikaltimai valdžios institucijų traktuojami nevienodai, nors jų prigimtis yra ta pati. O be valstybės palaikymo kovoti su tokio masto problema yra labai sunku“, – įsitikinusi vadovė.
Ir visgi valstybei tai turėtų rūpėti. „Clear Digital World“ klasteris, surengęs konferencijų ciklą apie intelektinės nuosavybės problemas, išryškino faktą, jog šalies kibernetinis saugumas nebus užtikrintas tol, kol žmonės naudojasi „dalinimosi“ programomis, siunčiasi į kompiuterius nemokamą turinį, o kartu su juo – ir kenkėjiškas bei šnipinėjimo programas.
Vienos iš didžiausių Lietuvos interneto piratų priešių manymu, žmonės turi pagaliau suprasti, kad nemokamo sūrio nebūna: iš jų kompiuterių pavogtais duomenimis yra uoliai prekiaujama, o elektroninių nusikaltimų skaičius ir daroma žala didėja geometrinės progresijos tempais.
Ar viskas tik blogyn?
Anaiptol. Ar tai sensacija? Tikrai ne. Staigmena? Galbūt. Dina Adomavičiūtė pastebėjo, kad muzikos piratavimas gerokai sumažėjo atsiradus tokioms paslaugoms, kaip „Spotify“ ar „Deezer“. Tačiau ji pabrėžė, kad sunku vertinti, ar tokios platformos išspręs problemą savaime.
„Žinoma, piratavimo mastai turėtų sumažėti, bet visuomet bus tokių, kurie aiškins neturintys pinigų, todėl ir toliau ieškos turinio nemokamai. Kita vertus, tikrai labai laukiame „Netflix“ atėjimo į mūsų rinką – „piratai“ neteks kone mėgstamiausio savo pasiteisinimo, esą nėra kur mėgstamų filmų pasižiūrėti teisėtai, todėl žmonės yra priversti piratauti“, – prognozuoja LANVA vadovė.
Įpročius keičia galimybės
Anot „Teo“ produktų ir verslo plėtros padalinio vadovės Vilmos Marciulevičiūtės, įmonės siūlomomis mokamomis videonuomos paslaugomis bent kartą per metus pasinaudoja du trečdaliai išmaniosios televizijos klientų. Daugiau kaip trečdalis filmus nuomojasi reguliariai.
„Nors didžiajai daliai klientų užtenka ir nemokamo turinio, „Teo“ filmoteka pritraukia vis daugiau žiūrovų. Prie to prisidėjo ir pavasarį paleista „Kino klubo“ paslauga, kurią užsisakę klientai už vieno bilieto kainą kine per mėnesį gali peržiūrėti pusšimtį populiarių ir įvertintų filmų.
Klientai labiausiai linkę žiūrėti ir mokėti už turinį, kuris jau yra žinomas, pavyzdžiui, rodytas kino teatruose, reklamuotas per televiziją. Pastebime, kad žiūrovams labai patinka Lietuvoje sukurti filmai su atpažįstamas aktoriais ir gyvenimo situacijomis. Taip pat labai žiūrima animacija, kuri yra populiariausias nemokamas turinys“, – teigė V.Marciulevičiūtė.
Filmai, serialai ir animacija, kuriuos žiūri videonuomos paslaugas užsisakę klientai, Lietuvą pasiekia iš įvairių tiekėjų, įskaitant ir didžiausią nepriklausomą filmų platinimo bendrovę Baltijos šalyse – „Acme Film“. Nuomojamo turinio verslo modelis yra įvairus ir priklauso nuo filmų platintojų turimų sąlygų. Kai kuriais atvejais tiekėjams tenka tam tikra dalis filmų nuomos pajamų, kitais – filmai perkami už fiksuotą kainą ir nuo peržiūrų skaičiaus kaina nepriklauso.
