„Paprastai kalbant, filmuoti žmones, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai, ar šiaip pašaliniai asmenys, jų apie tai neinformavus yra asmens teisių pažeidimas. Tačiau praktika rodo, kad vis daugiau įmonių stebi ne tik savo darbuotojus ar klientus, bet ir pro šalį einančius žmones, nors tam neturi jokio teisėto pagrindo. Dėl to vis daugiau skundų gauna ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ir teismai“, – tikina kontoros „AAA Law“ advokatas Andrius Iškauskas.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija parengė Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdines taisykles, kurios turėtų padėtį pataisyti. Mat daug įmonių tiesiog nežino, kaip tinkamai tvarkyti asmens duomenis ir tai reglamentuoti.
Norėdama vaizdo kameromis stebėti savo darbuotojus ar klientus, įmonė pirmiausia privalo labai aiškiai apibrėžti, ką ir kodėl filmuos, kam šie duomenys bus teikiami ir naudojami bei kas už tai atsako.
Vaizdo stebėjimas turi būti vykdomas tik tiek, kiek būtina ir nepažeisti asmens privatumo, o žmonės, patenkantys į vaizdo kamerų lauką, turi būti apie tai informuojami.
Beje, bet kuris asmuo turi teisę ir susipažinti su vaizdine informacija, kurią įstaiga apie jį surinko ir nesutikti su savo duomenų tvarkymu.
Tokie punktai numatyti ir Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinėse taisyklėse, kurias organizacijos gali pritaikyti savo reikmėms. Jose rekomenduojama, kad pašaliniai asmenys apie vaizdo stebėjimą būtų informuojami įspėjamaisiais ženklais ar užrašais, o darbuotojai pasirašytų, jog susipažino su stebėjimo taisyklėmis.
„Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos parengtos pavyzdinės taisyklės gali būti pirmas žingsnis įmonėms siekiant vaizdo stebėjimą vykdyti teisėtai ir išvengti baudų. Norisi tikėti, kad įmonės į asmens duomenų apsaugą žiūri pro pirštus ne sąmoningai, o joms tiesiog trūksta žinių, kaip tai atlikti tinkamai“, – sako A.Iškauskas.
