Apie tai konferencijoje „Login“ įspėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) žvalgybos pareigūnė, strateginės komunikacijos skyriaus vadovė Aurelija Katkuvienė.
Anot jos, į Lietuvą atvykstantys žvalgybos pareigūnai būna gerai paruošti, moka lietuvių kalbą. Jie gali būti įdarbinami ne tik diplomatinėse įstaigose, bet ir dirbti „su priedanga“, pavyzdžiui, apsimesti žurnalistais, verslininkais, visuomeninių ar mokslinių organizacijų atstovais ir kt.
Maža to, tokių apsimetėlių ir tapatybės gali būti suklastotos. Mat darbas naudojant tikrą vardą ir pavardę dažnai ne tik sudėtingesnis, brangesnis, bet ir trunka kur kas ilgiau. Kaip pavyzdį ji paminėjo Rusijos šnipę Anną Chapman, kuri ištekėjo už brito Alexo Chapmano, gavo Didžiosios Britanijos pilietybę, o vėliau išvyko dirbti į JAV, kol galiausiai buvo apkaltinta šnipinėjimu. A.Katkuvienė svarstė, kad pirmaisiais metais A.Chapman nebuvo skirta jokių užduočių, tik įgyti aplinkinių pasitikėjimą.
Kad ir kokiais metodais veiktų, visų žvalgybininkų pagrindinė užduotis yra informacijos rinkimas. Tai gali būti informacija apie tam tikrus asmenis, įmones, organizacijas, politines partijas, susitarimus, mokslinius tyrimus, išradimus ar net startuolių idėjas.
Pirmiausia žvalgybininkai taikosi į asmenis, turinčius teisę dirbti su įslaptinta informacija, pavyzdžiui, valstybės paslaptimis. Jų taikiniais taip pat gali tapti įmonių vadovai, mokslininkai, kiti įtakingi asmenys ar net startuolių įkūrėjai. Nepavykus „prieiti“ prie pirminio taikinio, gali būti verbuojami jų pavaldiniai ar padėjėjai.
Verbavimo procesas gali trukti nuo pusmečio iki kelerių metų, o jei reikia – ir dar ilgiau.
Kaip visa tai vyksta? Iš pradžių renkama informacija apie žmones iš viešų ar pusiau viešų šaltinių – naudojamasi paieškos svetainėmis, socialiniais tinklais ir pan. Tuomet, pavyzdžiui, išsiaiškinus to asmens pomėgius siekiama užmegzti kontaktą.
„Tai yra operacija, kuriai ruošiamasi stipriai. Kontaktas gali įvykti parduotuvėje, kokiame nors renginyje, susirinkime. Taikiniui gali atrodyti, kad kontaktas įvyko netyčia, nesuplanuotas, gal net jo paties iniciatyva. Pavyzdžiui, jei žaidžiate tenisą, žvalgas užsirašys į tą patį klubą, lankysis jame – be abejo, nelįs iškart. Po mėnesio-dviejų sutiksite matytą veidą, pradėsite sveikintis, sužaisite vieną-kitą partiją, atsiras asmeninis ryšys – šilti santykiai, draugystė, pradėsite dalintis problemomis ir panašiai. Šio periodo metu laikomasi „kojos tarpduryje“ principo, o pajutus, kad perlenkiama, žvalgas gali atsitraukti. Tai yra ilgas periodas, naudojama daug psichologinių dalykų“, – įspėjo VSD pareigūnė.
Kuomet sužinoma pakankamai asmeninės informacijos apie tą žmogų, jo gyvenimą, draugus ar bendradarbius, įvyksta užverbavimas. Tuo metu verbuojamas asmuo nebeturi kur trauktis – prieš jį naudojamos įvairios silpnybės, žaidžiama su nepatenkintais lūkesčiais, poreikiais, suteikiami reikiami įrankiai. Pavyzdžiui, šnipai gali nusitaikyti į žmogaus silpnybes, šantažuoti grasinant atskleisti tam tikrą informaciją (pavyzdžiui, apie nesantuokinius santykius, lytinę orientaciją ir kt.).
„Žvalgas įgija naują agentą. Juo nėra gimstama, juo pamažu tampama“, – teigė A.Katkuvienė.
Taip pat ji įspėjo apie atvejus, kuomet įvairiuose renginiuose ar susitikimuose dalyviams dalijamos įvairios atminties laikmenos – USB atmintinės, kompaktiniai diskai ir kt. Anot VSD pareigūnės, iš nepatikimų asmenų gautose laikmenose gali būti įrašytos šnipinėjimo programos, todėl ji patarė jų „nekišti, kur nereikia“ (prieš tai A.Katkuvienė įspėjo, kad ir patrauklaus priešingos lyties asmens dėmesys gali būti rodomas ne dėl natūralaus susižavėjimo, tad šis patarimas salėje sulaukė ne vieno prunkštelėjimo).
A.Katkuvienė ragino piliečius nelikti abejingais ir pranešti apie įtarimą sukėlusius asmenis ar įvykius – VSD tokių pranešimų sulaukia kone kasdien.
