„Vasario 16-oji yra atramos taškas visai lietuvių tautai. Ir manau, kad mes turime per daug valstybės minėjimo datų – artėjant šimtmečiui, reikėtų suvokti, kad būtent ši yra pagrindinė“, - projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė S.Jurkevičius.
- Jūsų šaknys – kur gimėte ir užaugote?
- Gimiau ir užaugau Vilniuje, esu tikras vilnietis – tiesiogiai susijęs ir miestą pakankamai gerai pažįstantis. Tai – mano gimtieji namai.
- Kokie Jūsų maloniausi vaikystės prisiminimai?
- Dažniausiai maloniausi vaikystės prisiminimai yra iš ten, kur tu užaugai. O aš užaugau Jeruzalės rajone, tad maloniausias prisiminimas – kai eidavau į mišką, prie Neries – visa ta gamta. Pridėti reikėtų ir tai, kad augau močiutės name su dideliu sodu, iškart už kurio ir buvo miškas. Tai buvo augimas ir Vilniuje, bet ir gamtoje.
Taip pat malonūs prisiminimai tėvų – kur važiuodavau su jais, ką lankydavau: man jautresnis prisiminimas yra, kaip su tėvais važiavau į Palangą – negu tas, kai apsilankai Romoje.
Nutiko, kad ilgai nebuvau prie jūros Lietuvoje, bet kai nuvažiavau – pajutau, lyg padaręs naują atradimą.
- Kokia Jums yra smagiausia lietuviška šventė?
- Vienareikšmiškai – Vasario 16-oji. Tai yra kertinė mūsų šventė, suteikianti pasitikėjimo savimi ir tai yra stiprus reiškinys mūsų visame mentalitete. Mes užaugome, kai ši šventė ir data buvo draudžiama, ji sukeldavo visuomenėje įtampą, ir tai net jausdavai būdamas mokykloje.
Iš kitos pusės – suprantant, kas yra kraštas ir tėvynė, Vasario 16-oji yra atramos taškas visai lietuvių tautai. Ir manau, kad mes turime per daug valstybės minėjimo datų – artėjant šimtmečiui, reikėtų suvokti, kad būtent ši yra pagrindinė: šią dieną gimėme kaip valstybė, ilgainiui formavomės kaip tauta, ir dėl to visa mūsų istorija sukosi – kad sugrįžtume į Vasario 16-osios ištakas ir atstatytume, ką buvome praradę. Dabar vėl reikėtų suvokti, kad turime branginti, ką taip sunkiai įgijome – juk po Trečiojo padalijimo daugiau 120 metų buvome Rusijos imperijoje, be valstybės, kaip pastumdėliai. O vėliau ypatingomis pastangomis atgavome ir dabar lyg ir turime, bet akivaizdu, kad ne iki galo branginame ir įvertiname – nes galime labai lengvai prarasti.
– Kokia Lietuvos vieta Jums yra gražiausia?
- Visur Lietuvoje yra gražu, bet nereikia sureikšminti to grožio. Man nepatinka, kai kas sako, kad gražiausia ir puikiausia yra ten ar ten. Gražu yra Palangoje, gražu ir Nidoje, puikus miestas Kaunas, gražus ir Vilnius – kiekvienas miestas turi savo aspektą. Dažnai paklausimas, kokia vieta yra gražiausia vieta yra lygiavertis paklausimui, kokia yra mėgstamiausia knyga ar daina – o juk jų yra daug – dainų, knygų ir vietų.
– Koks Lietuvos miestas Jums yra geriausias ir svarbiausias?
– Jei kalbėti apie šimtmetį, tai yra ryškios dviejų miestų varžytuvės: Vilniaus ir Kauno. Jie yra labai saviti. Esu giliau apmastęs šių miestų vaidmenį Lietuvai. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų, ir abiem galime didžiuotis – ir jokiu būdu tarp jų nereikia įterpti priešpriešos.
Vilniaus problematika buvo tai, kad tai ilgą laiką buvo ne lietuvių miestas – XX a., kol buvome nepriklausomi, tuos 20 metų mes neturėjome Vilniaus, tai buvo lenkų zona. O Kaunas stipriai įprasmino Lietuvos valstybingumą, tai buvo laikinoji sostinė, sužibėjusi tiek architektūra, tiek tautiniu sąmoningumu, tiek valstybingumu. Kaunas turėjo tą neakivaizdžią laisvės pajautą, ko Vilniuje ilgą laiką nesijautė – pats užaugęs Vilniuje, tą skirtumą labai gerai jaučiau, būdami paaugliai važiuodavome ten tam, kad įkvėpti kitos dvasios.
Svarbu yra viskas, ką turime. Juk ilgą laiką neturėjome Vilniaus, Klaipėdos – ilgą laiką ji iš mūsų sąmonės buvo pradingusi, ir didelis stebuklas, kad ją atgavome – kaip ir tą pačią Palangą, nes Latvija buvo išreiškusi labai ryškias pretenzijas į šį miestą. Ir ne veltui Palangoje yra Simpsono gatvė – Jamesas Simpsonas buvo Edinburgo profesorius, kuris tarpininkavo lietuvių-latvių konflikte dėl Palangos.
– Koks yra Jūsų mėgstamiausias istorijos veikėjas?
- Klausimas nelengvas, nes jų buvo daug ir įvairių. Bet man didžiausią įspūdį palieka partizanai – dėl jų indėlio, aukos, pasiaukojimo. Lietuvoje tai – didžiulė viršukalnė, kuri didžiąja dalimi daugeliui yra nepasiekiama. Savo gyvenimo paaukojimas dėl įsitikinimų kelia didelį įspūdį – tokį pasiaukojimą, pasišventimą idėjai labai sunku sutikti. Kai prisimeni tuos vaikinus, tuos tikruosius Lietuvos vyrus, kurie paaukojo save, kad išliktume ir parodytume savo vertę – tai daug kas šalia jų nublanksta.
– Kokia būtų Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Būtų įdomu pakalbėti su Juozu Lukša-Daumantu, su Adolfu Ramanausku-Vanagu, su Jonu Žemaičiu. Norėčiau su šiais vyrais pasikalbėti apie tai, kas juos vedė, kodėl jie pasirinko tokį kelią. Kaip istorijos mokytojas, suprantu, kaip sudėtinga gyventi, kai pradedi gyvenimą, neturintį perspektyvos – tai yra, visos perspektyvos yra mirtis, kalėjimas arba dar baisiau. Tu nebeturi artimųjų, tu prarandi viską, paaukoji šeimą – tai jautrus ir sunkiai suvokiamas klausimas, todėl būtų įdomu išjausti, kas tuos žmonės taip stipriai pastūmėjo tuo metu, kai jie matė išduotą Tėvynę, pabėgusį prezidentą, Lietuvos politinio elito išskydimą ir nuolat pardavinėjamą šalį.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupės ar daina?
- Man augant didžiausią įtaką padarė anglosaksiška muzika, amerikiečių ir britų muzika. Ir kalbant iš Lietuvos pusės, su ja konkuruoti buvo sudėtinga, todėl neturiu lietuviško favorito, kurio specialiai eičiau klausytis.
Bet gražių dainų, atskirų aspektų yra – pavyzdžiui, man įstrigo Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“. Čia gal sutampa su tuo, kad kalbėjome apie partizanus – bet ta daina labai jautriai pagauta, toks mini stebuklas.
Per sausio 13-osios įvykius man labai skambėjo Eurikos Masytės „Laisvė“. Bet čia yra jautrios dainos, kurios susijusios su tavo tapatybe, mentalitetu ir tam tikru buvimu – bet kalbėti apie nuolatinį kažkokios grupės klausymąsi negaliu.
Mano karta augo už sovietinės geležinės uždangos, ir čia didžiąją įtaką darė „Pink Floyd“ bei „Queen“, ir rasti atsvarą jiems buvo sunku – tenka pripažinti, kad jie geriau groja, jie geriau išgauna. Mes konkuruoti galime tik natūralumu ir jautrumu.
– Kokia būtų Jūsų mėgstamiausia lietuviška prekė?
„Rūtos“ saldainiai – net tiksliai žinau, kada buvo įkurtas fabrikas, 1913-aisiais (juokiasi). Nesu valgęs skanesnių saldainių nei „Vilnius“, man tai – numeris vienas.
Lygiai taip pat ir saldainiai „Pergalė“.
– O koks skaniausias Jums būtų lietuviškas patiekalas? Ir ar pats mokate jį gaminti?
- Nesu geras maisto gamintojas, galiu gaminti tik paprastus patiekalus (juokiasi). Bet visi mūsų patiekalai yra puikūs – puikūs cepelinai, puikūs vėdarai, man patinka vadinamasis „kugelis“. Man visi tradiciniai patiekalai yra puikūs, gerbiu tautinius patiekalus kaip ir kitus tautinius pasiekimus – nes kitaip ir neišeina, nes tai jau yra giliai įstrigę.
– Kokie penki lietuviški žodžiai Jums gražiausi?
– Labai gražus žodis yra „bičiulis“. Taip pat tautos gražiausiu žodžiu išrinktas „ačiū“. Gražus žodis ir „Tėvynė“ – jis gražiai skamba. Tai tokie būtų trys, o daugiau, vien dėl skaičiaus net nerinksiu – būtų dirbtina.
– O kokie, Jūsų manymu, būtų trys lietuviui būdingi bruožai?
– Pirmasis – savęs pervertinimas. Pavyzdžiui, didelė dalis galvoja, kad va latviai yra prastesni, o lietuviai – neva protingesni.
Kitas dalykas – lietuviai turi daug autentiškumo, ir tai mane labai žavi. Yra toks grynas lietuviškas mentalitetas – nesužalotas nei sovietmečio, nei keistų Europos niuansų. Ir tai yra labai svarbu.
Trečias požymis – neįvertiname to, ką turime, ir neįvertiname, kad galime padaryti geriau. Nes Lietuva yra puiki šalis, kurioje tikrai galima kažką nuveikti, o daugelis žmonių palieka tai, kas buvo išsaugota didele kaina: bėgimas iš namų, net kai nėra tikros būtinybės, jau tampa įpročiu. Nes šiuo metu Lietuvoje galima ir pakankamai neblogai užsidirbti, ir pakankamai neblogai susitvarkyti, ir pakankamai neblogai gyventi. Bet laimei, matosi ir branduolys žmonių, kurie labai prisirišę prie savo krašto – ir tai žavi.
Dar man labai nepatinka nevisavertiškumas – ypač prieš Vakarus. Savigarba turi būti. Mes esame lygiai tokie patys, ne prastesni kaip ir jie ten, ir dar turime kuo pasididžiuoti. O jei nerandame kuo pasididžiuoti – patys dėl to kalti: nes daug darbų padaryta, ir galėtume judėti toliau.
– Ar turite mėgstamiausią patarlę?
– Kažkokios vienos, kurią nuolat kartočiau kaip užstrigusi mašina, neturiu. Mėgstu sąmojį, mėgstu įvairius išsireiškimus, bet naudoju pagal situaciją.
Mėgstu daug teiginių, išsireiškimų, bet neišskiriu nė vieno. Juk net ir dešimt Dievo įsakymų buvo parašyta, o ne vienas – tad ir negali pasakyti, kuris įsakymas tau patinka labiausiai.
– Jūs mylite Lietuva, nes…
- Aš čia gimiau.
– Ir ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams artėjančio šimtmečio proga?
– Padarykime kiekvienas kažkokį nedidelį darbą – kuris nebūtų susijęs su kažkokiomis milžiniškomis idėjomis, bet būtų paremtas savanoryste ir tai eitų iš tavo širdies.
Aš pats ilgai galvojau – ką galėčiau padaryti Lietuvai? Ir sugalvojau – padarysiu gal nelabai daug šiais metais, bet mes organizuojame „Lietuvos istorijos konkursą“, ir aš į jį įdėsiu daug laisvalaikio, jėgų.
Tai bus kuklus mano darbelis, bet kiekvienam ir palinkėčiau padaryti bent po kuklų darbelį Lietuvai – nes man atrodo, laikai, kai reikia linkėti kažką globalaus, kai reikia versti kalnus, jau baigėsi. Šiandien kiekvienas turi atsigręžti į save ir paklausti, kuo gali prisidėti prie šios šventės. Gal užtektų net ir išvalyti kokį gabalėlį Lietuvos – negaunant už tai gaudamas nei medalio, nei pinigų. Prasieik per Palangos paplūdimį, surink šiukšles – ir jau vien tokiu būdu išreikši dėkingumą mūsų kraštui.
