Mintimis ir įspūdžiais apie legendinį mokslininką, kuris paliko mūsų pasaulį šį antradienį, K.Zubovas sutiko pasidalyti su portalu lrytas.lt.
– Kur ir kada susidūrėte su Stephenu Hawkingu? Koks jausmas pamatyti tokią mokslo įžymybę gyvai?
– 2008 metais S.Hawkingas lankėsi Lesterio universitete, kur tuo metu studijavau, ir skaitė viešą paskaitą apie visatos atsiradimą bei evoliuciją. Tai buvo universiteto penkiasdešimtmečio renginių ciklo dalis, paskaitoje lankėsi keli šimtai klausytojų. Paskaita buvo skirta plačiajai visuomenei, taigi kažko ypač naujo nesužinojau, tačiau buvo tikrai įdomu pamatyti garsenybę savo akimis.
S.Hawkingas pranešimuose mėgsta juokauti, vartoti gana poetiškas metaforas (pavyzdžiui, apie Dievą, (ne)žaidžiantį kauliukais) – tai labai pagyvina pasakojimą.
– Kaip vertinate S.Hawkingą kaip mokslininką, jo metodus, pažiūras ir komunikaciją? Kaip manote, ar S.Hawkingo mirtis yra didelis praradimas tolesniam mokslui ir jo raidai, o galbūt jo mokslinė karjera jau buvo natūraliai pasibaigusi dėl garbaus amžiaus?
– Pagrindinius mokslinius atradimus S.Hawkingas padarė aštuntajame dešimtmetyje, o pastaruoju metu didžiąją dalį laiko skyrė mokslo populiarinimo ir visuomeninei veiklai. Taigi, jo mirtis yra didesnis praradimas mokslo populiarinimo bendruomenei negu akademiniam pasauliui. Ir vis dėlto reikia nepamiršti, kad jam buvo jau 76 metai.
Kaip mokslininkas jis padarė tikrai reikšmingų atradimų, pagilindamas mūsų supratimą apie reliatyvumo teoriją, jos ryšį su kvantine fizika, apie visatos atsiradimą. Jo atrasti juodųjų skylių termodinamikos dėsniai, suformuluotas juodųjų skylių informacijos paradoksas padarė didžiulę įtaką tolesniems šių sričių tyrimams.
Kaip mokslo populiarintojas jis irgi buvo šaunus. Rašė knygas ir suaugusiųjų, ir – o tai labai svarbu – vaikų auditorijai.
Manau, kad gebėjimas paaiškinti tokius sudėtingus reiškinius, kokius jis ir kiti fizikai teoretikai tyrinėja, kad juos galėtų suprasti net pradinių klasių mokiniai ar darželinukai, yra puiki savybė, paskatinanti vaikus pasirinkti mokslininko kelią.
Apskritai manau, kad S.Hawkingo įtaka mokslo komunikacijai ir populiariajam supratimui apie mokslą yra didesnė ir reikšmingesnė nei jo įtaka mokslui, nors ir pastaroji tikrai nemenka.
– S.Hawkingas mirė, bet liko daug garsių, svarbių ir įtakingų mokslininkų. Kokius, tarkime, penkis šiuolaikinius mokslininkus galėtumėte rekomenduoti, į kuriuos vertėtų įsiklausyti?
– Mokslo populiarintojai, rašantys ar kalbantys apie daug sudėtingų dalykų, yra Lawrence'as Kraussas, Michio Kaku, net ir tikra TV garsenybe tapęs Brianas Coxas. Garsūs mokslininkai, dirbantys panašiose srityse kaip S.Hawkingas, yra Neilas Turokas, Adamas Riessas, Rogeris Penrose’as, Lee Smolinas.
Šiaip esu linkęs atsargiai vertinti mokslininkų kalbas, išeinančias už jų specializacijos ribų. Mokslininkai irgi yra žmonės, jie dažnai laikosi nuomonių, kurias susidarė subjektyviai, o ne remdamiesi objektyvia analize. Taigi jų kalbos apie, pavyzdžiui, politiką nebūtinai yra vertingesnės negu kitų įžymybių.
Geriau leisti mokslininkams užsiimti mokslu (ir, žinoma, dalyvauti formuojant mokslo politiką).
