Iš tiesų, tikriausiai net nereikia sakyti, kad laivų statybos standartai šiais laikais yra kur kas aukštesni. „Titaniką“ pražudęs ledkalnis tik nubrozdintų šiuolaikinio kruizinio laivo korpusą, kurį sudaro ne vienas storo plieno sluoksnis. Praktiškai visų šiuolaikinių kruizinių laivų korpusų apačia, kuri įprastai yra po vandeniu, yra ypatingai sustiprinta, kad atlaikytų ne tik ledo, bet ir koralų bei uolų smūgius – jei laivas priplauktų per arti kranto.
Tačiau negalima atmesti galimybės, kad kas nors korpusą pažeis. Didžiausias pavojus tokiu atveju yra laivo apsivertimas (kaip nutiko ir „Titanikui“). Krypstantis laivas skęsta greičiau ir trukdo žmonėms išsigelbėti. Taigi, šiais laikais daugiau dėmesio skiriama ne tik konstrukcijoms, kurios neleidžia vandeniui patekti į laivo vidų, bet ir planui, kurias patalpas vanduo užpildys pirmiausia. Kitaip tariant, stengiamasi, kad skęstantis laivas kuo ilgiau išlaikytų tinkamą padėtį.
Galiausiai, jei tokia nelaimė įvyktų, visi keleiviai turėtų šansų išsigelbėti. „Titanikas“ neturėjo pakankamai gelbėjimosi valčių visiems keleiviams – tai šiais laikais jau yra nebepriimtina. Dauguma laivų su savimi gabenasi daugiau gelbėjimosi valčių, nei jiems reikia. Keleiviai ilgo kruizo metu yra kelis kartus instruktuojami kaip reikia elgtis nelaimės atveju. Jie puikiai žino evakuacijos kelius, kur rasti gelbėjimosi liemenes ir kitą įrangą. Įgulos paruošimui taip pat skiriamas didesnis dėmesys – visi nariai turi žinoti, kaip naudotis gelbėjimosi valtimis ir jų nuleidimo įranga.
Vis dėlto, tikimybė, kad šiuolaikinis kruizinis laivas atsitrenks į ledkalnį, yra nepaprastai maža. Laivai turi radarus, kurie parodo visus pavojingus ledkalnius. Kai jie yra pastebimi vizualiai, laivo įgula apie tai praneša kitiems netoliese plaukiantiems laivams. Laivų, beje, vandenyne dabar yra kur kas daugiau, todėl pagalba atskubėtų greičiau. Dabar prieinamos ir tokios priemonės, kurių „Titaniko“ laikais tiesiog nebuvo – laivo vieta būtų nustatyta pagal viešai prieinamas GPS koordinates, į įvykio vietą atskristų sraigtasparniai, atplauktų greitaeigiai kateriai.
Beje, dabar dažniau kalbama ne apie išorinio pažeidimo grėsmę, o apie priešgaisrinę apsaugą. Žinoma, jai skiriamas didelis dėmesys, tačiau šiuolaikiniuose laivuose kaip niekada anksčiau daug degių medžiagų. Daug ir elektros energijos, rūkančių keleivių, ruošiamas maistas, kartais – leidžiami fejerverkai. Vėl gi, tai – nedidelė grėsmė, tačiau jai sunkiau pasiruošti.
Vis dėlto, 2012-aisiais įvykusi Italijos kruizinio laivo „Costa Concordia“ avarija nusinešė 32 gyvybes, iš 4252 laive buvusių žmonių. Didelė dalis žuvo dėl to, kad jie užstrigo laive ar buvo atskirti užtvindytų sektorių. Bet žinoma, tai gerokai mažiau, nei „Titaniko“ atveju - bet vis tiek 32 atvejais per daug.
