Ne romanas, o realybė: vardan „kūniškų malonumų“ vienuolė suvaidino savo mirtį

Viduramžių vienuolė suvaidino savo mirtį tam, kad ištrūktų iš vienuolyno ir galėtų mėgautis kūniškais malonumų nestokojančiu gyvenimu. Skamba kaip sultingas meilės romanas, bet tai iš tiesų nutiko XIV a. Anglijoje, rašo portalas „Live Science“.

 Viduramžių vienuolė suvaidino savo mirtį tam, kad ištrūktų iš vienuolyno ir galėtų mėgautis kūniškais malonumų nestokojančiu gyvenimu.<br> 123RF nuotr.
 Viduramžių vienuolė suvaidino savo mirtį tam, kad ištrūktų iš vienuolyno ir galėtų mėgautis kūniškais malonumų nestokojančiu gyvenimu.<br> 123RF nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Feb 15, 2019, 4:04 PM, atnaujinta Feb 15, 2019, 4:05 PM

Archyvarė ir istorikė Sarah Rees Jones šią intriguojančią, bet realią istoriją aptiko tyrinėdama Jorko arkivyskupų registrus, kuriuose buvo dokumentuojami 1304-1305 m arkivyskupų reikalai.

Į registrus įtrauktame 1318 m. laiške arkivyskupas Williamas Meltonas mini „skandalingus gandus“, kurie išsamiai apibūdina vienuolės Joanos šventvagišką elgesį. Laiškas rašytas Beverley dekanui, kuris buvo atsakingas už Jorkšyro teritoriją, esančią už 64 km į rytus nuo Jorko, sako S. Rees Jones – Jorko universitete dirbanti viduramžių istorikė.

Laiške prašoma dekano pagalbos ieškant Joanos – ir reikalaujant, kad ji sugrįžtų į savo vienuolyną Jorke.

Panašu kad bandydama pabėgti, Joana greičiausiai sukūrė savo kūno imitaciją – siekdama, kad kitos vienuolės konstruktą palaidotų ir ją laikytų mirusia. „Mano spekuliacija tokia, kad ji naudojo kažką panašaus į apvalkalą, kurį užpildė žeme ir suteikė jam kūno formas“, – teigia mokslininkė.

Dėl ko konkrečiai bėgo Joana, ir kas tiksliai laiške buvo apibūdinta kaip „kūno geiduliai“, S.Rees Jones teigia galinti tik spėlioti.

„Tai gali reikšti ir mėgavimąsi sekuliariojo pasaulio patogumais (atsisakant neturto priesako), ir žingsnį į seksualinius santykius (atsisakant nekaltybės priesako). Juk žinoma ir apie daugiau religingų žmonių, kurie apleido savo priesaikas tam, kad vestų – ar galėtų paveldėti turtą“, – sako mokslininkė.

Universiteto pranešime rašoma, kad registruose yra ir daugiau stebinančių istorijų. Patys registrai dar mažai tyrinėti, bet juose buvo dokumentuojama kasdienė arkivyskupų veikla – o jie tuo metu gyveno tikrai įdomius gyvenimus.

„Iš vienos pusės, jie Europoje ir Romoje dirbo diplomatinį darbą, ir nuolat kontaktavo su įtakingais viduramžių asmenimis. Iš kitos pusės, jie dalyvaudavo sprendžiant paprastų žmonių ginčus bei inspektavo vienuolynus“, – aiškina S.Rees Jones.

Ir toks darbas buvo nelengvas bei ganėtinai pavojingas – nes Europoje tuo metu siautė Juodoji mirtis (1347-1351), o kunigai buvo tie, kurie lankydavo sergančiuosius ir turėdavo jiems atlikti paskutiniąsias apeigas.

S.Rees Jones su kolegomis tikisi daugiau sužinoti apie kai kuriuos įžymiausius arkivyskupus – pavyzdžiui Meltoną, kuris vadovavo kunigų ir gyventojų kariuomenei mūšyje, ginančią Jorko miestą nuo škotų 1319 m. Kitas arkivyskupas Richardas Le Scrope prisijungė prie vadinamojo Šiaurės sukilimo prieš Henriką IV, kuris nutiko 1405 metais. Mokslininkės nuomone, įrašai gali atskleisti įsitraukimo motyvus.

Galų gale, dokumentai gali atskleisti ir tolesnį pabėgusios vienuolės likimą – ar ji liko laisvėje, ar buvo priversta grįžti į vienuolyną.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.