Knygą 1912 m. atrado antikvarininkas Viflridas Voinyčius (lenk. Wilfrid Wojnicz), ir pastarąjį šimtmetį šis radinys jaudina žmonijos vaizduotę – gausiai iliustruota knyga parašyta tokia kalba, kad jos nesugeba iššifruoti nei lingvistai, nei kriptografai, nei kompiuterinės programos.
Bet patyrinėjęs knygą vos dvi savaites, vienas Anglijos akademikas mano, kad perkando knygos kodą.
„Šifruodamas kodą, patyriau keletą „eureka“ momentų, – teigia dr. Gerardas Cheshire’as. – Bet suvokęs pasiekimo svarbą, tiek negalėjau patikėti tokia sėkme, tiek jaučiau didelį jaudulį“. Toks neeilinis atradimas buvo paskelbtas ir recenzuotas žurnale „Romance studies“ – tačiau tyrimo metodas išties miglotas.
G.Cheshire’as teigia, kad pasinaudojęs „inovatyvia ir nepriklausoma minčių eksperimento technika“ – arba kaip rašoma pranešime spaudai, „pasitelkus lateralinį mąstymą ir išradingumą“, jis tegiai aptikęs išnykusią kalbą, kuria buvo kalbama dar prieš prancūzų, italų, rumunų, portugalų, ispanų ir galų kalbas.
Jis įsitikinęs, kad knygos tekstas parašytas visiškai įprasta proto-romanine kalba ir yra puikus istoriškai prarastos kalbos pavyzdys - išskirtinis ne tuo, kad tai yra gudriai pateiktas kodas, bet tuo, kad tai buvo ganėtinai dažnai naudojama kalba.
Išvertęs teksto fragmentus, mokslininkas pasakoja, kad knygoje kalbama apie gydymą augalais, maudymąsi, astrologiją ir moters kūną. G.Cheshire’as tikina net žinantis, kas parašė Voinyčiaus manuskriptą: knygą esą „moteriškam karališkajam Marijos Kastilietės, Aragono karalienės dvarui“ sukompiliavusi domininkonų vienuolė.
Pavyzdžiui, žemiau pateiktame paveikslėlyje esą vaizduojamos dvi moterys, maudančios penkis vaikus, o jo aprašyme tariamai naudojami į katalonų, portugalų ir rumunų kalbas panašūs žodžiai, reiškiantys „pernelyg triukšminga“, „kvaila“, „slidu“ ir net „prarandant kantrybę“ – kas, mokslininku teigimu, galėtų būti net ir prancūziško išsireiškimo „oh là là“ (olialia) ištakos.
Ar tikrai?
Ar Gerardas Cheshire’as teisus? Kai kurie mokslininkai į jo teiginius žiūri itin skeptiškai.
Kaip ir daugumos Voinyčiaus interpretuotojų atvejų, G.Cheshire’o logika paremta tikėjimu iš didelio noro, sako vykdančioji Amerikos Viduramžių akademijos direktorė Lisa Fagin Davis. „Jis pradeda teoriją nuo to, ką gali reikšti tam tikra simbolių serija, dažniausiai remdamasis žodžio artumu vaizdui, kurį jis mano galintis interpretuoti, – sako mokslininkė. – Be to, pagrindinis argumentas, kad egzistuoja toks dalykas, kaip viena „proto-romaninė kalba“, yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja paleolingvistikai“.
Visa tai – toli ne pirmas kartas, kai apskelbiama, kad Voinyčiaus tekstas yra iššifruotas, bet ilgainiui tokie išaiškinimai būna paneigti. Praėjusiais metais recenzuotas kompiuterio algoritmas nustatė, kad 200 puslapių apimties teksto kalba primena hebrajų ir romanines kalbas.
2017 m. istorikas ir televizijos scenaristas Nicholas Gibbsas pateko į žiniasklaidos antraštes paskelbęs, kad „Voinyčiaus manuskriptas“ yra knyga apie moterų sveikatą, gausi lotyniškų santrumpų. Bet paskelbus vos dvi vertimo eilutes, N.Gibbso vertimas buvo atmestas.
O jei visa tai – tik juokelis?
Prieš kelerius metus publikuotame tyrime buvo paskelbti įrodymai, kad visa tai gali būti tik sudėtinga apgaulė. Tyrinėjęs knygą daugiau nei dešimtmetį, pagrindinis tyrimo autorius Gordonas Ruggas Kylio universiteto teigia, kad jei rankraščio autorius žinojo keletą paprastų kodavimo metodų, sudėtingą leidinio „kalbą“ buvo lengva suklastoti.
Parengta pagal „Science Alert“.
