Keliautojai mėgsta pietryčių Aziją – bet dauguma nėra nieko girdėję apie „mirusiųjų ąsočius“ – 2000 metų senumo paslaptį, kuri nėra išaiškinta iki šiol, rašo „Science Alert“.
Išsimėtę tūkstančius kvadratinių kilometrų besidriekiančioje Xieng Khouang plynaukštėje, dar vadinamoje tiesiog Ąsočių plynaukšte, šie geležies amžiaus megalitiniai statiniai siekia net iki trijų metrų aukščio. Ir jų – tūkstančiai.
Niekas tiksliai nežino, iš kur jie atsirado – ar kodėl. Vietinė legenda pasakoja, kad juos kaip taures kažkada naudojo būrys girtų milžinų. Kiti mano, kad statiniai buvo naudojami kūnų laidojimui. Šiuo metu populiariausia versija skelbia, kad tai – senovinės civilizacijos kapai.
2016 m. Australijos Nacionalinio universiteto archeologai, pirštų galais vaikščioję apie nesprogusią Vietnamo bombą vienoje pavojingiausių archeologinių kasinėjimų vietų pasaulyje, aptiko kelias duobes, pilnas žmonių kaulų, kurių amžius – 2500 metų.
Šiandien tie patys archeologai ir toliau tęsia tyrimus – ir ką tik atrado dar kelis šimtus akmeninių urnų teritorijoje, kurioje lankėsi vos keli žmonės.
„Šią naują vietą žinojo ir lankė tik vietinis tigrų medžiotojas, – teigia archeologijos doktorantas Nicholas Skopalas. – O dabar tikimės susidaryti aiškų vaizdą, kas per civilizacija tai buvo ir kaip jie elgėsi su savo mirusiaisiais“.
Šalia milžiniškų ąsočių, kuriems universiteto mokslininkų teigimu yra apie 1000 metų, komanda aptiko tipiškų geležies amžiaus artefaktų, tarp kurių buvo dekoratyvinė keramika, stiklo karoliukai, geležiniai įrankiai, diskai, kurie buvo veriami į ausis ir velenai, naudoti austi drobėms.
Aplink ąsočius mokslininkai rado ir gražiai išraižytų diskų, kurie, manoma, buvo kapų žymekliai – nors keista, kad jie buvo užkasti papuoštąja puse žemyn.
„Įdomu, kad mes taip pat radome daug miniatiūrinių ąsočių, kurie atrodo kaip patys milžiniški ąsočiai, tik pagaminti iš molio, – sako vienas iš komandos archeologų, Dougaldas O'Reilly. – Norėtume žinoti, kodėl tie žmonės kūrė ir mažas kopijas ąsočių, kuriuose jie laidodavo savo mirusiuosius – ir kartu su kūnais dėdavo į šiuos kapus“.
Artimiausiai akmens skaldyklai esant už 137 kilometrų, šie tikrai sunkūs objektai, kurių kiekvienas sveria po kelias tonas, dar ir turėjo būti kažkaip atgabenti į plynaukštę. D.O'Reilly sako, kad nežino, kodėl buvo pasirinktas toks nutolęs regionas – ypač todėl, kad nėra jokių įrodymų, kad kas nors kada nors čia gyveno.
Komandos atradimas kol kas dar nebuvo publikuotas recenzuojamame tyrime, tačiau archeologai tikisi, kad jų darbas galiausiai padės atskleisti šių ąsočių paslaptis.
O gal priešingai – nauji atradimai iškels dar daugiau klausimų?