Plumbatas naudojo senovės graikai, senovės romėnai, Aleksandro Makedoniečio pajėgos. Tiesa, pastarieji jas naudojo šiek tiek kitaip: jie jas mėtė specialiomis svaidyklėmis. Tuo tarpu Vakarų Romos Imperijos kariai plumbatas mėtė rankomis – ir taip sėjo paniką priešo gretose.
Plumbatos galėjo nuskrieti stebėtinai toli. Teigiama, kad gerai parengtų karių paleistos plumbatos nuskriedavo toliau už strėles. Prie to, žinoma, prisidėjo ypatinga šio ginklo konstrukcija.
Plumbata – tai kažkas tarpinio tarp strėlės ir ieties. Ankstyvosios plumbatos turėjo medinius kotus su metaliniais antgaliais ir švininiais svarmenimis per vidurį. Šiek tiek vėliau jau naudoti geležiniai strypai su integruotais antgaliais. Dar vėliau pritaikytos ir strėlių plunksnos, kurios padėdavo išlaikyti ginklo stabilumą skrydyje.
Kiekvienas Vakarų Romos Imperijos karys savo skydo ertmėje turėdavo po 5 plumbatas. Jos būdavo išmetamos gana anksti, per daug nepriartėjus prie priešo pajėgų. Plumbatos nuskriedavo labai didelį atstumą, o tada smigdavo žemyn. Dantytas antgalis ir tas sunkus švininis svarmuo pasirūpindavo, kad sužeidimai būtų rimti.
Išmesti plumbatą nėra taip paprasta. Šis ginklas nebuvo metamas kaip ietis. Karys galėdavo įsukti ranką ir paleisti plumbatą aukšta trajektorija. Makedoniečių kariai naudojo kestrus – specialias svaidykles, kurios padėdavo pasiekti norimą nuotolį ir trajektoriją.
Tai buvo šiurpus ginklas, nesirinkęs savo aukų – juk nusitaikyti buvo beveik neįmanoma. Nuo plumbatų smūgių krito ir arkliai, ir žmonės. Su laiku jos naudotos vis mažiau, nes jas išstūmė šaunamieji ginklai.
