Pasak D.Antanaičio, nors distancinio valdymo bokštai šiais laikais montuojami tam, kad būtų sumažintas dydis, „Armatoje“ viskas yra atvirkščiai: distancinio valdymo bokštas yra didesnis už įrengtą ant T-90.
„Trys įgulos nariai sėdi tanko priekyje. Į tą vietą galima pakliūti per siaurą liuką, per kurį ne kiekvienas dar ir telpa – buvo kurioziška situacija, kai liuke užstrigo Rusijos valdininkas, – pasakoja karys. – T-14 pagrindinis ginklas (125 mm automatinio užtaisymo patranka, kaip T-64 ir T-72) taip pat sulaukia kritikos: kyla klausimų, ką reikės daryti, jei mūšio metu automatinio užtaisymo mechanizmas suges? Kaip galima būtų pasiekti patranką?“
Rusai giriasi – pasaulis juokiasi
D. Antanaitis pastebi, kad tanko dydis taip pat kelia klausimų ir dėl standartinių tankų gabenimo priemonių – pastarųjų prireiks naujų. O dar vienas trūkumas – nežiūrint į naujus termovizorius ir taikinių nustatymo nuotolius, patrankos šaudymo nuotolis išliko toks pats, kaip ir T-72.
Karys pasakoja, kad T-14 naudoja aktyvią apsaugos sistemą „Afghanit“, kuri teoriškai gali apsaugoti tanką nuo 120 mm sodrinto urano sviedinių – bet anot rusų šaltinių, „T-14 Armata“ šarvas vis tiek yra gerokai storesnis nei senesnių tankų.
AFP / Scanpix nuotr.
„Šarvai ne tik apsaugo nuo kinetinių pavojų, bet sunkiai aptinkami ir radarais bei termovizoriais. Tačiau žinoma, kad tiek „Armata“, ties tos pačios platformos vikšrinė kovos mašina „Kurganec-25“ turi rimtų problemų su galiniu reduktoriumi. Būtent abiejų platformų galai išskiria labai daug šilumos ir taip padidina šilumos pėdsaką“, – atkreipia dėmesį ginkluotės entuziastas.
Anot jo, kaip bebūtų, panašu, kad „Armata“ atkeliaus į Rusijos kariuomenės ginkluotę – tačiau dar ilgai neišstums iš pozicijų naudojamų senesnio modelių tankų.