Žinoma, budistai virš jiems šventų vietų tikrai nepasigendą šių civilizacijos atributų. O ir skristi galima, jei tik yra noro. Ir seniau susiekimas oro būdu čia vykdavo dažnai.
Tad jei pirmosios į galvą atėjusios mintys apie draudimus arba didžiulę pagarbą vietinių tradicijoms – teks nusivilti. Iš tikrųjų priežastys ne tokios egzotiškos, bet vis dėlto irgi unikalios, ir problemos verčia gerai pagalvoti, ar verta pro čia skristi.
Aukšti kalnai
Jei išgirdus žodį Tibetas, nelabai įsivaizduojate, kas tai per vieta (o Indijos ir Kinijos kaimynystė asocijuojasi su milijoniniais miestais, pilnais šviesų ir dangoraižių), gali padėti kitas kaimynas: Nepalas. Su savo žymiausiu pasaulyje objektu – Everesto kalnu.
Jį tikrai būsite girdėję. Kaip ir tai, kad jo aukštis 8850 metrų. Jis yra Himalajuose, o greta jo pūpso ir kitos ne ką mažiau įspūdingos viršūnės: Kančedžanga (8586 m), Makalu (8463 m), Čo Oju (8201 m) ir dar daugiau, kurių vardinimas užimtų begalę laiko – tačiau visos jos rikiuotųsi aukščiausių viršūnių sąrašo viršuje.
Viso Tibeto regiono vidutinis aukštis siekia beveik 5 kilometrus virš jūros lygio, o tam tikromis mažesnėmis atkarpomis net šešių ar septynių kilometrų vidurkį.
Skaičiai labai dideli – bet juk girdėjote, kad dažnas komercinis lėktuvas įprastai skrenda dešimties ar net vienuolikos kilometrų aukštyje. Taigi, ar jiems svarbu, kas po jais?
Iš tiesų – taip. Kylant aukštyn, kinta slėgis, retėja oras, žmonėms darosi sunkiau kvėpuoti. Žmogus greitai mirtų, jei jam tektų nors kelias minutes be papildomo deguonies kvėpuoti vien tuo, kas yra tokiame dideliame aukštyje. Sąmonei prarasti užtektų vos keliolikos sekundžių, todėl įvykus įrangos gedimui ar patekus į stiprią turbulencijos zoną, lėktuve automatiškai iškrenta deguonies kaukės, kurias rekomenduojama užsidėti iškart – o pilotai tuoj pat pradeda leistis į žemesnį aukštį.
Aviacijoje įprasta, kad nelaimės atveju reikia pasiekti 2 kilometrų aukštį. Tai vis dar aukštai ir pilotai turės pakankamai aukščio ir laiko suvaldyti lėktuvą, jei jis pradėtų kristi. Tačiau keleiviai tokiame aukštyje jau gali kvėpuoti aplinkos oru be jokio vargo. Tiesą sakant, įprastai lėktuvų salonuose visada palaikomas tokio aukščio slėgis – net jei skrendate gerokai aukščiau nei Everesto viršūnė.
Alpinistai prieš kopdami į aukščiausius kalnus daro ne vieną tarpinį sustojimą – tai daroma dėl aklimatizacijos. Vieni geriau ištveria sunkumus dideliame aukštyje, kiti – blogiau, bet net jie kartais suserga aukščio liga. Todėl itin svarbu, kad žmonės galėtų kvėpuoti aplinkos oru.
Tačiau skirsdami virš Tibeto, niekaip negalėtumėte nusileisti į rekomenduojamą dviejų kilometrų aukštį – nes kalnų vidurkis čia siekia apie penkis kilometrus virš jūros lygio. Net regiono sostinė Lasa įsikūrusi „vos“ 4 kilometrų aukštyje. Tikrai ne kiekvienam į sveikatą.
O kaip tada su tomis kaukėmis? Jos yra pritvirtintos prie cheminėmis medžiagomis užpildytų flakonų, kurie aktyvuojasi užsidedant kaukę. Pilotams skirtos kaukės leidžia kvėpuoti net kelias valandas, bet keleiviams skirtosios deguonį gamina tik keliolika minučių. Per tiek laiko orlaivis turi nusileisti iki to aukščio, kur žmonės galėtų kvėpuoti jau be pagalbos.
Nerasime avialinijų, kurios geistų išvysti skambias naujienų antraštes apie keleivius, kuriems po skrydžio sutriko sveikata. Vykdant nuolatinius reisus virš šio regiono, neabejotinai kiekvienas kartas būtų kaip loterija. Net nedidelis gedimas gali paveikti žmonių sveikatą, jei jie bus priversti kvėpuoti blogu oru.
Gyventojų tankis
Ar gali gyventojų skaičius turėti kokią įtaką skrydžių saugumui? Pasirodo, tai koreliuojasi. Nesant dideliam gyventojų tankumui, niekam nereikia didelių oro uostų. Visame Tibeto regione yra vos du veikiantys didesni oro uostai.
Ištikus nelaimei, lėktuvai leidžiasi artimiausiame oro uoste – tačiau čia jų rasti nėra paprasta, o net ir radus, gali kilti daug problemų. Pavyzdžiui, nusileidimo takas gali būti per trumpas arba dėl oro sąlygų jis gali būto uždarytas. Įprasta, kad nedideli oro uostai turi vos po vieną taką, kuriuo kyla bei leidžiasi lėktuvai.
Jei virš regiono dažniau vyktų skrydžiai, greičiausiai atsirastų tokios situacijos, kad nedideli oro uostai tiesiog nebeturėtų vietos, kur nusileidęs lėktuvas galėtų būti priparkuotas. O kai visame regione vos du tikri nusileidimo takai, rasti atsarginį tikrai nelengva.
Lėktuvų vargai
Jau kalbėta, kad gedimo atveju įprasta leistis į žemesnį aukštį – dėl keleivių sveikatos. Bet kas, jei pro ten skraidytų krovininiai lėktuvai? Keleivių nėra, įgula gali net kelias valandas skristi su deguonie kauke lyg kovinio naikintuvo pilotai. Be to, per visą aviacijos laikotarpį lėktuvų patikimumas smarkiai išaugo.
Juk retai girdime apie sudužusius lėktuvus virš vandenynų – nors ten iki atsarginio oro uosto tektų skristi dar toliau (t.y. toliau, nei prireiktų laiko perskirsti visą Tibeto regioną). Bet čia egizstuoja vieną nedidelė smulkmena – aukštis.
Šįkart aukštis svarbus ne žmogui, o lėktuvui. Norint skristi aukščiau, reikia didesnio greičio – tik tada sukuriama pakankamas kiekis keliamosios galios, išlaikančios lėktuvą tame lygyje. Jei sugenda bent vienas variklis – o šiuo metu dažniausiai lėktuvai juos turi tik du – reikia leisti į žemesnį aukštį.
Reikalingas aukštis apskaičiuojamas pagal kiekvieno variklio galią, lėktuvo charakteristikas bei, žinoma, kiek smarkiai jis pakrautas. Saugus skrydžio aukštis tokiu atveju labai svarbus. Skrendant virš vandenyno, kliūčių leistis žemiau nėra, bet štai Tibeto regionas ne veltui vadinamas „Pasaulio stogu“.
Gamintojų apskaičiuotas saugus skrydžio aukštis gali būti daug kilometrų žemesnis, negu leidžia Tibete vyraujančios sąlygos. Be to, kalnuoti regionai sukuria dideles turbulencijos zonas, tad nusileidus žemiau, skrydžio sąlygos gali tik dar labiau pablogėti.
Štai kodėl retas keleivis į Aziją turės progą praskristi virš šio nepaprasto regiono. Retas galės pro iliuminatorių nusifotografuoti Everesto kalną ir į jį sunkiai kopiančius alpinistus. Vienas didžiausių kalnų masyvų pasaulyje turi savas taisykles – net ir lėktuvams skrendantiems aukštai virš jo.
