Bagh nakh buvo išrastas kažkur dabartinėje Indijoje. Tai – metalinis keturių ar penkių ašmenų šaltasis ginklas su dviem žiedais pirštams. Panašūs ginklai naudoti praktiškai visoje Azijoje, tačiau šis yra įdomus tuo, kad kartais būdavo naudojamas užnuodytas.
Žinoma, kad XVII amžiuje jis jau naudotas su nuodais – kadangi šis ginklas yra labai mažas ir tik negiliai pradreskia odą ir raumenis. Pataikius į arterijas ar veidą, priešininką galima ir nugalėti, tačiau įprastai paliekami tik paviršiniai sužeidimai – todėl nuodai suteikė Bagh nakh papildomos galios.
Bagh nakh buvo dėvimas delninėje pusėje. Tai leido ginklą lengvai paslėpti, o ataka Bagh nakh buvo tarsi natūralus smūgis delnu, todėl mokytis naudotis juo beveik nebuvo poreikio.
„Tigro nagai“ buvo naudojami mūšiuose – bet, žinoma, ne kaip pagrindinis ginklas. Viename delne galėjo būti Bagh nakh, kitame – kalavijas ar kardas. Tačiau kur kas dažniau šis ginklas buvo naudojamas savigynai.
Būtent dėl to šį ginklą dažnai nešiodavo moterys. Visų pirma dėl to, kad jį lengva paslėpti, juo labai lengva naudotis. Moterys įprastai kovoja atvirais delnais, todėl manyta, kad Bagh nakh joms bus labai efektyvus.
Tačiau nemanykite, kad Bagh nakh yra tik senas ir jau pamirštas ginklas. 1946 metais Kolkatoje vyko žiaurūs susirėmimai tarp musulmonų ir hinduistų. Bengalų hinduistės šiuos ginklus ėmė neštis net į mokyklas. Jų privalumas tas, kad jie yra lengvai paslepiami ir Bagh nakh galima naudoti ir iš labai artimo atstumo – net jei užpuolikas savo auką jau laiko glėbyje.