Pirotechninės liepsnos užtaisai savo sudėtimi labai artimos signalinėms raketoms, tačiau jų funkcija – visiškai kita. Cheminių medžiagų sąveika su oru priverčia užtaisą staigiai užsiliepsnoti. Signalinės raketos turi šviesti ryškiau ir laikytis ore ilgiau, tuo tarpu gynybos tikslams skirti užtaisai privalo išskirti kuo daugiau karščio, per patį trumpiausią įmanomą laiką.
Dauguma priešlėktuvinių raketų naudojasi infraraudonųjų spindulių šaltinio paieška. Lėktuvų varikliai skleidžia didelį karštį, tad jį užfiksavusios raketos, skrisdamos dideliu greičiu, pasiveja taikinį. Sprogimas šalia variklių gali pažeisti ne tik patį variklį, bet ir lėktuvo valdymo įrangą. Taip net nedidelės galios užtaisas gali numušti šimtus kartų didesnį taikinį.
Karyba – tai lyg katės ir pelės žaidimas. Jei raketa ieško karščiausio taikinio, kurį verta sekti, jį galima sukurti. Iššauti keli ar keliolika pirotechninių užtaisų yra pajėgūs apgauti paprastesnių raketų taikiklius. Galų gale net jei to nepakaks, kiekviena papildoma sekundė ore mažina raketoje esančio kuro kiekius. Būtent todėl tokius užtaisus šaunama ne tik reaguojant į tikrus pavojus, bet ir į galimai pavojingas situacijas.
„Atsitiktiniu šaudymu“ dažniausiai dengiasi sraigtasparniai bei tie kariniai lėktuvai, kurie skrenda arti žemės. Itin nedidelis potencialus atstumas tarp orlaivio ir į jį galinčios nusitaikyti į karštį reaguojančios raketos nepaliktų daug laiko reaguoti. Be to, tokių orlaivių greitis vos šimtas ar daugiau kilometrų per valandą – tuo tarpu paleista raketa juos vytųsi net keliskart greičiau.
Tokiais atvejais pavieniai pirotechniniai užtaisai paleidžiami kas kiek laiko. Ore esantis papildomas karščio šaltinis tokioms priešlėktuvinėms raketoms veikia kaip kliūtis, trukdanti nusitaikyti. Pavyzdžiui, „Black Hawk“ šeimos sraigtasparniai turi integruotas užtaisus „MJU-66“. Vieno kaina – 135 JAV doleriai.
Tokius pat naudoja ir naujausi penktos kartos naikintuvai „F-35“, atakos lėktuvai „A-10“ bei transportiniai lėktuvai „C-130“. Kuo didesnis lėktuvas, tuo užtaisų gabenasi daugiau. Vienu metu paleidžia taip pat daugiau.
Žinoma, jei orlaivį gali atakuoti labai pavojingi objektai – pavyzdžiui galingų oro gynybos sistemų „žemė – oras“ raketos – tas pats „F-35“ gali paleisti atitinkamus užtaisus. „MJU-68“ vieneto kaina siekia net 3000 dolerių. Kuo jis ypatingesnis – karinė paslaptis, bet daugiau nei 22 kartus besiskirianti kaina sako, kad kažkuo jis tikrai išsiskiria iš kitų.
Iš tiesų dažniausiai vienu metu gabenamasi įvairių tipų užtaisų – juk priešlėktuvinių sistemų kūrėjai taip pat žaidžia šį žaidimą. Raketos gali taikytis atsižvelgdamos į visai kitokio dažnio infraraudonųjų spindulių spektrą.
„MJU-7“ yra tinkami „F-15“, „F-16“ „F-22“ ir „A-10“. Toks užtaisas kainuoja 57 dolerius. Naujesnės kartos „MJU-53“ šiems orlaiviams kainuotų po 75 dolerius.
„MJU-10“, pritaikyti naikintuvams „F-15“ – 184 doleriai. 290 dolerių tenka sumokėti už „MJU-62“, pritaikytus naikintuvams „F-16“ bei krovininiams „C-5“ ir „C-17“.
Itin greiti bombonešiai „B-1B“ gali veikti ne tik dideliame aukštyje, todėl jei jiems prireiktų gintis, jeims pritaikyti „MJU-23“ kainuoja apie 600 dolerių. Tuo tarpu daug lėtesni „B-52“ naudojami užtaisai kainuoja net po 1000 dolerių už vienetą.
Tokias kaina Pentagono paskelbtose pirkimų ataskaitose rado portalas „TheDrive“. Jei manote, kad toks šaudymas yra brangus, atminkite kiek dešimčių milijonų kainuoja pagaminti vieną lėktuvą. Kiek laiko ir pinigų reikia išleisti norint parengti pilotus, gebančius vykdyti sudėtingas misijas. Galų gale įvertinkite, kiek lėktuvui kainuoja pats skrydis – pavyzdžiui skrydžio valanda naujausiuoju „F-22“ siekia daugiau nei 20 tūkstančių dolerių, taigi tiek keli papildomai iššauti gynybiniai užtaisai atrodo juokingai pigūs – lyginant su galimais nuostoliais, šioje vietoje pataupius.
O kodėl gi ši gynyba vadinama „mirties angelais“? Paleidus tokius užtaisus, susiformuoja dūmų debesys, primenantys mitinius angelus. O juk karyboje mėgstami skambūs pavadinimai.
