„YP-104 konstrukcija buvo gana unikali. Įgulą sudarė 3 kariai: vairuotojas, vadas ir pagalbinis vairuotojas, kuris taip pat buvo ir ryšininkas. Dėl unikalių sprendimų YP-104 vienodais greičiais galėjo važiuoti tiek į priekį, tiek atgal. Taip buvo padaryta tam, kad sukontaktavus su priešu, mašinai nereikėtų apsisukinėti“, – pasakoja ginkluotės entuziastas. Anot jo, antras vairuotojas perimdavo valdymą gale – ir tiesiog pasitraukdavo iš kontakto zonos. Tiesa, vairuojant atgal matomumas buvo gana prastas, o taip pat ir vairavimas buvo sudėtingesnis.
D.Antanaitis pasakoja, kad priekyje esantis vairuotojas stebėdavo aplinką per tris langus: vieną priekyje ir du, esančius šonuose. Vadas galėjo atidengti ugnį iš kulkosvaidžio, esančio viršuje. Žvalgybinės mašinos aukštis buvo labai mažas – truputį daugiau nei pusantro metro. Maksimalus 6 tonų mašinos greitis buvo net 90 km/h – tai pavyko pasiekti pasinaudojant 131 AG benzininio variklio galimybėmis. Kartu su galingu varikliu puikų pravažumą bekelėje užtikrindavo ir milžiniški mašinos ratai. Patys ratai buvo neperšaunami – nes buvo užpildyti ne oru, o medžiaga panašia į kempinę.
„Olandų kariai mašiną bandė ketverius metus. Buvo teikiami įvairūs pasiūlymai ir pastabos, į kurias gamintojai reagavo. Tačiau kai Olandijos kariuomenė įsigijo savo žvalgybos padaliniams amerikietiškus vikšrinius šarvuočius M113 bei prancūziškus vikšrinius šarvuočius „AMX-VCI“, DAF nutarė nutraukti tolimesnį YP-104 vystymą kaip neperspektyvų“, – pasakoja atsargos majoras.
Bet, pasak D.Antanaičio, olandų inžinierių darbas perniek nenuėjo. „Jų įdirbiu pasinaudota po 30 metų, kai pradėtos konstruoti naujos žvalgybinės mašinos „Fennek“, kurios dabar yra Vokietijos, Olandijos ir Kataro kariuomenių ginkluotėje“, – apibendrina ginkluotės entuziatas.
