Interneto memai – kas tai, kaip jie veikia ir kam jų reikia?

Vos tik internete atsirado socialiniai tinklai, praktiškai iš karto juose pasirodė ir internetiniai memai. Gali būti, kad žiūrėdami į tam tikrą paveiksliuką net nesuprantame, kad tai – jau memas. Kas tai ir kam to reikia? Kas kuria internetinius memus? Ar kiekvienas gali juos kurti ir panaudoti ne tik rekreacijos tikslais? Kam jų reikia ir kokia iš jų nauda?

  Paprasčiausia būtų pasakyti, kad memas – tai paveiksliukas su tam tikra žinute.
  Paprasčiausia būtų pasakyti, kad memas – tai paveiksliukas su tam tikra žinute.
Šiuo Katy Perry memu su Pepe the Frog personažu buvo pasidalinta 10 500 kartų.
Šiuo Katy Perry memu su Pepe the Frog personažu buvo pasidalinta 10 500 kartų.
 Pepe the Frog personažas.
 Pepe the Frog personažas.
 Trollface memų personažas.
 Trollface memų personažas.
  Lietuvos aktualijos.
  Lietuvos aktualijos.
 Lietuvos aktualijos.
 Lietuvos aktualijos.
  Lietuvos aktualijos.
  Lietuvos aktualijos.
Daugiau nuotraukų (8)

Eglė Kuktienė

Apr 18, 2020, 4:34 PM

Memas – kas tai?

Internetinio memo apibrėžtis atsirado išties seniai – dar 1993 metais. Paprasčiausia būtų pasakyti, kad memas – tai paveiksliukas su tam tikra žinute. Memą sudaro tam tikras (vis dėlto – ne bet koks!) paveikslėlis, antraštinis tekstas paveikslėlio viršuje ir esminę memo mintį atskleidžiantis tekstas – apačioje. Tiesa, žodis „tekstas“ gal kiek per stiprus – paprastai memo verbalinę žinutę sudaro vos keletas žodžių.

Memo esmė – priversti jį matantį žmogų susitapatinti su memo autoriumi. Su nuostaba pagalvoti „man irgi taip būna“, arba „aš irgi taip manau“, kartu suvokiant, kokios viso pasaulio žmonių emocijos ir situacijų supratimas vis dėlto yra panašūs. Memais galima lakoniškai, šmaikščiai apibūdinti susidariusias pačias įvairiausias situacijas, pradedant kasdiene žmogaus rutina, baigiant aukščiausios politikos klausimais. Memai gali būti juokingi, kandūs, sarkastiški, jausmingi, priverčiantys susimąstyti, priverčiantys „dzingtelėti“ kažkur giliau.

Memai – tarsi ištisas atskiras pasaulis, o juos suprasti, skaityti ir kurti – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Per tiek metų memai labai keitėsi ir evoliucionavo – ir nuo vos kelių ranka pieštų paveikslėlių išaugo į labai plačią memų galeriją, kuri nuolat pildosi, keičiasi. Seni memai miršta, nauji atsiranda, treti patobulinami ir tampa judančiais paveikslėliais. Kuriasi ištisos memų kūrėjų ir jų žiūrėtojų bendruomenės – o tam, kad suprastume kai kuriuos memus, neretai reikia žinoti ir užkulisinę jų atsiradimo istoriją. Kuo gausesnės žmogaus žinios, kuo platesnis suvokimas apie pasaulio įvykius – tuo lengviau jis supras matomą memą, tuo lengviau jis sukurs tokį memą, kurį matydami praktiškai visi teisingai supras perduodamą žinutę.

Tiesa ta, kad nors memai yra labai plati ir daugialypė interneto bendruomenės naudojama komunikacijos forma, apie juos informacijos nedaug. O ir memų išmanančių žmonių ne taip jau lengva rasti. Šiandieną jums plačiau apie memus papasakos tinklaraštininkas Ričardas Savukynas.

– Kas tas memas jūsų akimis? Ar galima sakyti, kad tai komunikacijos būdas, naudojamas socialinėje erdvėje ir kurį ne kiekvienam pavyksta įvaldyti?

Memas – tai tiesiog vizualinis kalbėjimas, kai vietoje žodžių, kaip ženklų, naudojami vaizdai, kaip ženklai. Tai labai ryškus pavyzdys, kaip Greimo teorija, kuri panašius simbolius nagrinėjo kaip galimybę, ėmė ir virto tokia praktika, kad net sunku būtų patikėti.

Kiekvienas paveiksliukas, sudarantis memo pagrindą, turi savyje kažkokį pasakojimą, kažkokią prasmę, nešamą ir modifikuojamą.

Kai žmogus kalba memais, tai jis tiesiog ima tam tikrą pasakojimą ar fragmentą ir jį įkiša į einamąjį pasakojimą taip, lyg tai būtų tiesiog įprastas kalbos ženklas, žodis, sakinys. Esminis skirtumas nuo įprastos kalbos – kad tai daroma vizualiai.

Žinoma, įvaldyti memus sunkiau tiems, kurie yra vyresni. Jauni žmonės, kurie jau išaugo prie memų, jomis naudojasi taip natūraliai, kad net patys neįvertina jų kaip kalbos.

– Tad koks memų tikslas? Rodos, galima žodžiais pasakyti, kam tie paveiksliukai? Vyresnio amžiaus žmonės neretai labai sunkiai supranta bet kokių paveikslėlių naudojimą socialinėje erdvėje.

– Kad būtų paprasčiau, galima įsivaizduoti vieną iš klasikinių paveikslų – tarkime, Jan Matejko „Žalgirio mūšį“. Ir dabar įsivaizduokime, kad dirbame kažkokį didelį darbą su grupe kitų žmonių ir galbūt nepavyks kažkas, bet labai stengiamės – ir pavyksta! O tada mes paimame to paveikslo reprodukciją ir užrašome ant jos „nugalėjom!“.

Toksai paveikslas mūsų kontekste bus daug daugiau nei pasakojimas apie tai, kaip mes dirbome – tai bus pasakojimas ir apie kančias, ir apie rizikas, ir apie atsidavimą darbui, ir apie tai, kaip buvo sunku, ir apie tai, kokia ta pergalė didelė ir svarbi. Ir visą šį pasakojimą mes galime perduoti vienu paveikslu.

Arba imkime kitą kokį nors vizualą, kad ir kokį Leniną ant šarvuočio, kurį prisimena visi, kam per penkiasdešimt. Šių laikų kontekste tokį paveiksliuką įmeti – ir va visas pasakojimas apie kokį nors beprotį, kuris prikniso protą nusikaltėliams (kaip žinia, liumpenproletariatas buvo paties Lenino įvardinta revoliucijos varomoji jėga), o tada su tais nusikaltėliais užgrobė valdžią. Ir jei tik tokį Leniną numeti į kokio nors politikieriaus kontekstą – tai va ir visas pasakojimas apie tą politikierių.

Mes galime tarti, kad tas žanras nėra naujas – nuotraukos, plakatai, paveikslai egzistuoja tikrai seniai. Kita vertus, dabar ta vizualika yra taip lengvai prieinama ir taip lengvai manipuliuojama, kad ji tapo kasdienės kalbos dalyku.

Anksčiau mes rašydavome tekstus, o dabar paaugliai pasiima paveiksliukus ir jais truputį pavaro.

– Tačiau memu paprastai netampa bet koks paveikslas ar piešinys, net jei jis turi turtingą užkulisinę istoriją. O kai kurie žmonės bando įvesti į gyvenimą naujus memus, bet jiems tai nesiseka. Kaip vizualas tampa memu?

– Pirmi memai veikiausiai buvo vadinamieji demotyvatoriai. Vėliau atsirado vaikiški paveiksliukai, pieštiniai žmogeliukai, pabrėžiantys emocijas. Kaip paveiksliukas tampa memu? Kai užkabina daugelį žmonių ir tampa įsimintinas. Itin dažnai tai būna kokių nors filmų scenos.

Yra toks interneto puslapis knowyourmeme.com ir, kai jį pradedi vartyti, supranti, kad niekada nesuprasi visko, nes viskas kuriasi greičiau nei spėji mokytis.

Memų virtuvė yra dviejose vietose – tai „4chan“ (interneto forumas, lrytas.lt past) ir „Reddit“ (socialinis tinklas-forumas, lrytas.lt past.). Pirmiausia memai paprastai pereina per „4chan“, bet ten greitai viskas užsimiršta – tačiau dalis jų pasilieka „Reddit“, o jau iš ten išsisklaido po kitur. Lietuviams gana gerai žinomame puslapyje „9GAG“ nusėda memai jau iš „Reddit“ ir „4chan“.

– Ar yra lietuviškų memų puslapių? Gal demotyvacija.lt kažkas panašaus?

– Demotyvacijos labai keistai pavirto į atvirkščią demotyvacijoms reikalą, nes Lietuvoje niekas net nesuprato, kas tai yra apskritai. Šiek tiek memų buvo „Pipedijoje“ (humoristinis puslapis, lrytas.lt past.) nusėdę, bet man rodos, kad lietuviškos kūrybos niekas nė nepabandė sisteminti. Liko tik tokie ryškesni atvejai, kaip „Noriu šventę švęst“, „Varškę atėmė banditai“ ir panašiai.

– Ar yra šansų senjorui arba tiesiog vidutinio ir vyresnio amžiaus žmogui suprasti memus? Reikia manyti, kad apskritai memuose norint susigaudyti reikia domėtis dalykais, kurie vyksta pasaulyje pačiose įvairiausiose srityse.

– Na, verta pasiimti kokį nors memus aiškinantį puslapį, pvz., tą patį „Know your meme“– ten labai daug informacijos. Bet kita vertus, daug memų labai akivaizdūs, kur galima suprasti, kas vyksta ir be gilesnės analizės.

Trečia vertus, nereikia pervertinti ir vaikų supratimo – memai keičiasi taip greitai, kad tie patys vaikai ir paaugliai jose ima nesusigaudyti. Jaunesni jau būna, kad tiesiog nežino, ką reiškia memai, buvę populiarūs prieš 5 metus, o vyresni – nesupranta kažkurių naujesnių memų.

„Reddite“ neseniai buvo didelė diskusija, kur tokios kelios kartos susidūrė viena su kita ir staiga suprato, kad vos keli metai praeina – ir jie jau nesusikalba dėl to, kad memai skirtingi.

Diskusijos rezultatas buvo toks, kad jaunesnieji ėmė mokytis senesniųjų memų, iš kurių dar patys prieš metus tyčiojosi, kaip iš atgyvenų. Jie tiesiog suprato, kad jų pačių memai irgi jau ima pasimiršti.

Čia irgi labai svarbu suprasti, kad tai yra tokia visai nauja kalba, kuri dar nėra visiškai susiformavusi.

Vyksta kažkas panašaus į Babilono legendą, kur staiga visi ėmė kalbėtis skirtingomis kalbomis ir nebegalėjo susišnekėti.

Ir memuose kartais išsiskiria atskiri, vadinkime, dialektai, o galų gale ir kalbos, kaip pvz. Pepe the Frog.

Ir galiausiai pagal tos „kalbos“ vartojimą gali net pasakyti šį bei tą apie tam tikro žmogaus pažiūras. Kartu čia galime atrasti jau ir archeologiją tam tikrą, pvz., jei žmogui ką nors sako memas „all your base are belong to us“, tai jis yra visiškas internetų senis.

– Visgi kai kurie memai išlieka labai ilgai – kad ir tie vaikiški piešinėliai. Jie labai seni, bet vis dar gyvuoja. Kai kurie memai dingsta suvis, arba būna ištraukiami į dienos šviesą tik tam, kad būtų apraudoti, jog jie jau dingo. Ar galima manyti, kad yra tokie „pagrindiniai“ memai, kažkokios jų kategorijos, o aplink ką lipdosi visi nauji memai?

– Taip, geri memai gyvuoja labai ilgai. Tarkim, šitie pieštiniai „troll-memai“ – jie tiesiog nupasakojo tiek emocinių reakcijų, kad jie tapo žodžių pakaitalu, kai kalbama apie tam tikras emocijas. Prie jų vėliau atsirado, bet gana neilgai gyvavo kitas žanras – „troll-science“.

– Daug memų dabar atsiranda iš filmų. Kokios dar sritys populiarios? Ar dažniau visgi memais tampa vos ne atsitiktinis vaizdas?

– Labai neretai memais tampa tiesiog geri kadrai. Kartais – net ir iš kokių nors senų filmų, kurių dabar jau niekas nežiūri. Visgi dažniausiai būna taip, kad išleidžiamas eilinis action (veiksmo – red. past.) tipo filmas su dideliu biudžetu, visi užkimba ir tada kurį laiką, tarkim, 2–3 metus labai daug scenų iš jo eina kaip memai. Itin ryškiai čia veikia tie filmai, kurie yra sukurti pagal komiksus.

„Marvel Universe“ ir „DC Universe“ – dvi didžiausios paralelinės visatos, iš kurių ateina labai daug memų.

Ir, beje, čia galima užkabinti ir tai, kad būtent tos dvi visatos kažkokį memų kalbėjimo prototipavimą kūrė dar prieš daug daug dešimtmečių, bene dar tarpukariu. Taigi atitinkamai, vos tik išeina koks filmas iš ten – iš karto atsiranda ir memai, paremti to filmo motyvais.

Čia mes, tiesa, turime vieną problemą: Vakarų pasaulis tas paralelines visatas žinojo daugybę metų, ten seneliai vaikus mokė ir susikalba su vaikais pagal tuos simbolius, o mums tai vis dar nauja. Gal tik pusantros kartos ima suprasti tuos pasaulius, tad kultūrinis sluoksnis pas mus gana ribotas.

Mes, vietoj to, vis dar turime kraštutinai ribotus, labai menkus pasakojimus apie kažkokius sovietinius šurikus ir panašiai.

Beje, kai sakau, kad kraštutinai ribotus ir menkus – tai čia kiekybine prasme. Kur yra trys filmai apie Šuriką, o kur yra, ko gero, šimtai, jei ne tūkstančiai, serijų apie DC visatos herojus.

– Ar nėra taip, kad šitas meminimas iš tikro truputį ir kitokią komunikacijos problemą rodo? Memai „veikia“ internete. Jie tokie lakoniški, bendravimas per juos remiasi numanymu, kad kitas asmuo žinos memo priešistorę, iškilimą. Ar gyvame bendravime negali būti problemų dėl dažno memų „kalbos“ vartojimo? Memas nupiešia istorijos užkulisius, o kalbant tai reikia nemažai papasakoti, kad prieitume istorijos kulminaciją.

– Gyvenime mes visada remiamės kontekstais, ir visada būna problemų, jei kontekstų nepagauname.

Su memais problema gali būti ta, kad kontekstai būna trumpalaikiai, susiję su tam tikru segmentu žmonių ir dėl to išeina, kad įvyksta desinchronizacija tarp skirtingų visuomenės dalių.

Viena vertus, visokie seniai (kaip boomeriai) ima nesuprasti jaunų žmonių kalbėjimo ir tas nesupratimas yra 100 kartų didesnis, nei kadaise būdavo – nes pasikeičia ištisos istorijos.

Kita vertus, jauni žmonės, pakeitę N tokių kontekstų, paskui pasijunta lyg ištaškę savo laiką į tuštumą, nes jų kontekstai tiesiog prapuola, lieka tiesiog vienos kartos kontekstais.

Taip išeina, kad pas vienus simboliais buvo „Hario Poterio“ fragmentai, pas kitus – Ksena, dar pas kitus – „Sostų karai“, o tarpusavy lieka kažkokie skilimai.

Tačiau atsiranda ir keistų atvirkščių variantų, pvz., vėl ėmė plisti Kempiniuko Plačiakelnio memai, ir staiga jas vartojantys baisiai nustebo, kad per tuos memus puikiai susišneka su keliomis vyresnėmis kartomis. Tas Kempiniukas taip seniai rodomas ir yra suprantamas net ir vyresnės kartos žmonėms. Klausimas tik, kiek ilgai jis dar išsilaikys.

– Kokia memų ateitis?

– Memų populiarumas nekrenta jau daug metų, tik auga ir jų pačių daugėja. Dėl augimo greitėja procesas, dėl kurio atsiranda trys tendencijos: pirma – dalis memų būna tokios trumpos, kad nustoja gyvuoti jau po kelerių mėnesių, t. y., suveikia kaip šaršalai kažkokie. Antra – atsiranda dialektai, kurie būna daug siauresni, bet gyvuoja daug ilgiau, pvz., kaip Trollface ar Pepe the Frog. Ir trečia – ima rastis ilgalaikiai memai, istoriniai, kurie labiau primena iš kartos į kartą perduodamus istorinius anekdotus (pvz., apie Cezarį), arba būna paremtos didesnę reikšmę turėjusiais kūriniais ar filmais, pvz., kad ir apie Alisą stebuklų šalyje, apie Matricą ir panašiai.

Mes vis dar esame tame labai greitų pokyčių etape.

– Ar galima sakyti, kad memai skatina ir daugiau domėtis dalykais – nes jei matai, kad nesupranti kažko, iš ko visi juokiasi – kyla noras suprasti?

– Žinoma, kad taip. Memai padeda vieniems kitus suprasti ir daug atrasti, sužinoti apie daug daug daug, ir jie, galų gale, yra labai daug džiaugsmo teikiantys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.