Klimato pokyčiams tirpdant Norvegijos ledynus, šimtmečių ar net ir tūkstantmečių istorijos fragmentai pagaliau vėl išvysta dienos šviesą. Tirpstant aukštikalnėse esančiam Lendbreeno ledynui, į paviršių iškilo šimtai dirbinių iš Romos imperijos geležies amžiaus, vikingų laikų ar net ir bronzos amžiaus.
Nepaprastai gerai išsilaikę daiktai atrodė tarsi pažerti ant vingiuoto tako – drabužiai ir batai, įvairūs įrankiai ir jojimo įranga, gyvulių kaulai ir mėšlas. Remiantis balandžio 16 d. moksliniame žurnale „Antiquity“ paskelbtu tyrimu, visa tai teikia užuominas apie kasdienį gyvenimą ir nurodo kelionių šiame regione iššūkius bei svarbą.
„Užmiršta kalnų perėja yra tiesiog svajonių atradimas mums, ledynų archeologams“, – sakoma Ledyno archeologijos programos (GAP) vadovo Larso Pilø pranešime. Bendradarbiaujant Innlandeto apylinkės tarybai ir Oslo universiteto Norvegijos kultūros istorijos muziejui, GAP renka ir identifikuoja istorinius artefaktus, kuriuos atveria nykstantys Norvegijos ledynai.
Lendbreeno ledynas driekiasi 1690 – 1920 metrų aukštyje virš jūros lygio, o kalnų perėja pakyla iki beveik 1973 metrų virš jūros lygio, rašo tyrėjai. 2011 m. tirpsmas atskleidė pirmuosius seniai užmiršto tako ženklus: maršrutas buvo pažymėtas kernais (žmogaus supiltomis akmenų krūvomis) ir aukščiausioje vietoje įrengta užuoglauda.
Naujajame tyrime mokslininkai aprašė radinius, atkastus nuo 2011 iki 2015 m. Artefaktai ilgą laiką buvo užkonservuoti sausame, šaltame klimate ir uždengti ledo sluoksniais. Tarp radinių – iš odos pagaminti batai, austos medžiagos pirštinė ir daugiau nei 50 audinio gabalų. Taip pat – vaikščiojimo lazda su išraižytomis runomis, peilis su medine rankena, pasagos ir rogių dalys bei arklių kinkinio kaulai.
„Iš ledo išsilaisvinusių objektų būklė yra tiesiog stulbinanti“, – sako tyrimų bendraautorius ir Lilehamerio Kultūrinio palikimo departamento archeologas Espenas Finstadas.
Kaip teigiama tyrime, negyvi gyvūnai ir sulūžę įrankiai greičiausiai buvo palikti sąmoningai, o geros būklės įrankiai galėjo būti tiesiog pamesti. Bet geros būklės drabužių buvimas tarp išmetamų daiktų kelia daugiau mįslių – tačiau šiuos daiktus galėjo išmesti žmonės, kenčiantys nuo sunkios hipotermijos, kuri gali sukelti neracionalų elgesį, rašo tyrėjai.
Daugmaž 60 objektų datavimas radioaktyviąja anglimi rodo, kad kalnų perėja aktyviai buvo naudojama nuo daugmaž 300 iki 1500 mūsų eros metų. Kai kurie objektai – tokie kaip slidės ir strėlė – datuojami bronzos amžiumi (1750 m.pr.m.e.-500 m.pr.m.e.), o keli radiniai net ir dar senesni. Tačiau daiktai, kurių buvo gausiausi, datuojami maždaug 1000-aisiais mūsų eros metais, t.y. vikingų amžiumi – kas rodo, kad kalnų perėja šiuo laikotarpiu buvo judriausia.
Skirtingai nuo daugelio kitų senovinių kalnų perėjų Alpėse ir Himalajuose, šis maršrutas greičiausiai buvo judriausias būtent tada, kai buvo gausu sniego ir ledo – nes rogėms ir kinkiniais būtų buvę sunkiau praeiti tada, kai akmenys ir uolos būna plikos, teigiama tyrime.
Rūšiuodami radinius, mokslininkai atkūrė, kaip žmonės naudojo šį kelią ir kaip tai laikui bėgant keitėsi. Radiniai rodo, kad vikingų laikais tai buvo populiarus ir intensyviai naudojamas takas, bet XVI amžiuje jo buvo jau visiškai atsisakyta – galimai dėl klimato pokyčių sukelto tirpimo, ekonominių perversmų ir iš Europos užneštų pandemijų, rašo tyrėjai.
Kitas svarbus 2019 m. atitirpęs Lendbreeno fragmentas atskleidė dar daugiau intriguojančių artefaktų – tarčiau jie dar turi būti moksliškai aprašyti. Tačiau mokslininkai mini šuns palaikus ir „medinę dėžę, kurios dangtis tebėra uždaras“, – sako E.Finstadas
Parengta pagal „Live Science“.
