Maro daktaro kostiumas atrodo kaip Giltinės, dujokaukės ir stimpankiškos varnos hibridas – bet jis puikiai iliustruoja Juodosios mirties (maro) keltą siaubą ir viduramžių medicinos kitoniškumą.
Tačiau įdomu tai, kad snapuotasis kostiumas pirmą kartą pasirodė daug vėliau nei viduramžiais – praėjus maždaug trims šimtmečiams po pirmojo Juodosios mirties smūgio 1340 metais. XVII-XVIII amžiuose galbūt jau buvo keletas gydytojų, kurie vilkėjo tokią aprangą – įskaitant charakteringą kaukę su snapu – tačiau dauguma viduramžių gydytojų, kurie tyrė ir gydė sergančius maru, taip nesirengdavo.
Kodėl kaukė su snapu?
Remiantis Michelio Tibayrenco knyga „Infekcinių ligų enciklopedija“ (John Wiley & Sons, 2007), pirmąkart garsusis maro daktaro kostiumas paminėtas XVII a. vidurio kūrinyje, kurį parašė Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII gydytojas Charlesas de Lorme'as.
Medikas rašė, kad per 1619 metų maro protrūkį Paryžiuje jis sukūrė specialią aprangą, pagamintą iš Maroko ožkos odos, o pilną kostiumą sudarė batai, bridžai, ilgas paltas, skrybėlė ir pirštinės. Šios specialios apsauginės įrangos dėvėjimas leidžia suprasti, kad gydytojai ėmė vis daugiau susivokti, kad marą galima pasigauti tiesiai iš pacientų – o ne per orą, kaip buvo manoma iki tol.
Pagrindinis maro daktaro aprangos bruožas – prigludusi kaukė su krištoliniais stiklais akims. Kaukė išsitęsė į ilgą snapą, kuris buvo maždaug 15 centimetrų ilgio ir buvo prikimštas kvepalais sumirkytu audeklu ar aromatinėmis žolelėmis. Snapas buvo pats charakteringiausias aprangos bruožas – ir buvo manoma, kad jis yra būtinas gydytojui, kad būtų išvengta „maro miazmos“ įkvėpimo – mitinio ligos apimto oro.
Po de Lorme maro kostiumo aprašymo, geriausi vaizdiniai kostiumo įrodymai yra iš 1656 metų, kai ypač niokojanti maro epidemija nužudė šimtus tūkstančių žmonių Romoje ir Neapolyje. Vokiečių graveris Gerhartas Altzenbachas publikavo populiarų maro gydytojo piešinį su pilnu kostiumu ir tekstu, kuriame aprašoma, kaip apranga saugo dėvėtoją nuo mirties.
Dar ikoniškesnis maro gydytojo vaizdas yra Paulo Fürsto 1656 m. satyrinė graviūra, pavadinta „daktaras Schnabelis von Romas“ arba „Snapuotas daktaras iš Romos“. Parodijuodamas G.Altzenbacho iliustraciją, P.Fürstas rašo, kad gydytojas nieko nedaro, o tik gąsdina žmones ir ima pinigų iš mirštančiųjų (dar vienas įrodymas, kad abejojančių medikais ir jų veikla buvo visais laikais).
P.Fürstas taip pat dar pridėjo kai kuriuos papildomus elementus, susijusius su maro gydytojo apranga, kurie populiarūs ir šių dienų versijose – pavyzdžiui, į nagus panašias pirštines ir lazdelę su šikšnosparnio sparnais bei smėlio laikrodžiu viename gale. Šie elementai yra satyriniai, o ne istorinė tikrovė – tačiau jie vis dėlto suformavo tai, kaip šiandien vaizduojamas stereotipinis maro daktaras.
Altzenbacho ir Firsto graviūros taip pat galėjo nulemti tai, kad maro daktaras – arba Medico della Peste – nuo XVII a. tapo standartiniu Italijos spektaklių personažu.
Maras daktaro kostiumas – o ypač kaukė – tapo vienu populiariausių kostiumų Venecijos karnavale. Tiesą sakant, kai kurie istorikai tvirtina, kad maro gydytojas iš pradžių buvo ne kas kita kaip išgalvotas ir komiškas personažas, bet teatrinės versijos įkvėpė tikrus gydytojus naudoti kostiumą 1656 ir 1720 metų protrūkių metu.
Be informatyvesnių rašytinių ataskaitų ir vaizdų iš šio laikotarpio, kurie gali padėti suprasti, kokiomis aplinkybėmis buvo naudojama ši apranga, neįmanoma pasakyti, kas atsirado pirmiau – reali apsauginė maro daktaro apranga ar karnavalo kostiumas.
Kas tokie buvo maro daktarai?
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų gydytojai neturi nieko bendro juos reprezentuojančiu kostiumu. Idėjos, iš kur atsirado maras ir kaip jis plinta, per kelis šimtmečius keitėsi – kaip ir maro daktarų dėvimi drabužiai bei metodai, kuriais jie gydė ligą. Maro prevencija ir priežiūra užsiėmė apmokyti gydytojai, chirurgai, barzdaskučiai, vaistininkai, akušerės, žolininkai ir kunigai.
Šie gydytojai dirbo dar seniai prieš bakterijų atradimą ir antibiotikus, tad išgydyti maro negalėjo. Tačiau jie nusipelno daugiau padėkos, nei paprastai gauna – nes vis dėlto sugebėjo atpažinti maro simptomus ir nuolatinės medicininės krizės laikais teikė žmonėms viltį.
Remiantis Susan L.Einbinder knyga „Po juodosios mirties“ (University of Pennsylvania Press, 2018), daugelis maro gydytojų parašė trumpas knygas, žinomas kaip „maro traktatus“, patardami savo bendraamžiams ir raštingai visuomenei maro prevencijos klausimais.
Ispanų gydytojas Jacme'as d'Agramont'as vieną iš pirmųjų tokių traktatų paskelbė 1348 m. balandį. Pasak S.L. Einbinder, kitas ankstyvasis maro daktaras profesorius Gentile da Foligno iš Bolonijos (Italija) mirė nuo šios ligos 1348 m. – bet prieš tai dar spėjo parašyti keletą knygų apie susirgimų maru atvejus.
Po Juodosios mirties protrūkio gydytojai ir mokslininkai iš karto bandė pritraukti ligą prie turimo tuometinio medicinos supratimo. Tiek Europoje, tiek Artimuosiuose Rytuose tai reiškė maro apibrėžimą, paremtą keturių kūno skysčių (kraujas, skrepliai, geltonoji tulžis, juodoji tulžis) teorija, kurią pirmiausia sukūrė senovės gydytojai Hipokratas ir Galenas, o vėliau viduramžiais interpretavo arabų ir europiečių gydytojai.
Pasitelkdami senovės ir viduramžių medicinos teorijas, maro daktarai tvirtino, kad Juodoji mirtis yra maro karštinė, pakenkianti kūno skysčiams ir sukelianti siaubingus bubonus – limfmazgių išsipūtimą nuo pritvinkusio kraujo ir pūlių. Maro daktarai pastebėjo, kad pūslės formavosi kirkšnyse, pažastyse ir kakle – ir matė tai kaip įrodymą, kad kūnas išstumia skysčius iš artimiausių pagrindinių organų: atitinkamai kepenų, širdies ir smegenų.
Pasak šių gydytojų, kelią marui galima būtų užkirsti stiprinant kūno skysčius ar išlaikant jų balansą prisilaikant medicininio plano ar režimo, įskaitant dietinius pokyčius, vartojant vaistus, kurie sukelia „naudingą“ vėmimą ir šlapinimąsi – bei profilaktiškai nuleidžiant kraują. Visos šios procedūros buvo skirtos išstumti iš kūno pakenktus skysčius ir neleisti, kad kūne dominuotų juodoji tulžis (vadinama melancholija). Ši tulžis tuo metu buvo laikoma pavojingiausia iš kūno skysčių.
Kaltino orą
Maro daktarai tikėjo, kad Žemės oras buvo perkaitęs ir sugadintas 1345 metais nutikusios Marso, Saturno ir Jupiterio (planetos, kurios tais laikais buvo laikomos karštomis, žiauriomis ar žalingomis dėl savo astrologinės įtakos) konjunkcijos Vandenio ženkle (šlapias, vandens, skysčių ženklas).
Buvo tikima, kad nenatūraliai karštas ir drėgnas oras per visą Aziją pučia Europos kryptimi, sukeldamas marą visur, kur tik patenka. Kai viduramžių gydytojai kalbėdavo apie marą, jie dažnai omenyje turėdavo ne pačią ligą, bet užnuodytą orą, kuris sukelia ligą žmonių kūnuose.
Norėdami apsaugoti žmones nuo pražūtingo oro, gydytojai ragino nešiotis su savimi ar namuose laikyti saldaus ar kartaus kvapo medžiagas – pavyzdžiui, žibuokles, pelynus, actą arba (jei buvote turtingi) stipraus kvapo ambros gabaliuką (kieta, degi, vašką primenanti medžiaga, susidaranti kašalotų virškinamajame trakte).
Norint išvalyti orą, gydytojai taip pat siūlė deginti pikį, smilkalus ar karčiai kvepiančias malkas. Vėlyvųjų viduramžių gydytojai taip pat rekomendavo šaudyti patrankomis – t. y. su nuodingąja miazma kovoti parako dūmais.
Ir nors snapuotosios kaukės kostiumas tapo teatro ir makabriškai primityvių medicinos istorijos laikų simboliu, tai vis dėlto rodo, kaip šimtmečius gydytojai, mokslininkai ir už sveikatos apsaugą atsakingi pareigūnai galvojo apie maro plitimą ir prevenciją. Šis kostiumas atspindi kintančias idėjas apie ligų priežastis ir plitimą, apie gydytojų ir pacientų santykius ir apie valstybės vaidmenį saugant visuomenės sveikatą.
Parengta pagal „Live Science“.
