Iš tikrųjų, spėjama, kad diena, kai mirė Rafaelis, buvo jo gimtadienis. Oficiali mirties versija – seksas. Na, beveik. Manoma, kad tuo metu Rafaelis lankė savo meilužes, pervargo, peršalo ir mirė jau sunkiai sirgdamas. Na, bent jau taip kalbėjo amžininkai.
Iki šiol populiariausia Rafaelio mirties versija – sifilis arba kita panaši infekcija. Tačiau dabar istorikai tuo jau nebetiki. Naujame tyrime teigiama, kad geriausių Romos gydytojų prižiūrimas Rafaelis mirė nuo jų pačių rankos.
Karščiuojantis menininkas labai rūpėjo popiežiui, kuris ir pasiuntė geriausius gydytojus, kokius tik buvo įmanoma surasti. Aplink Rafaelį šokinėjo tie medikai, kurie būtų gydę patį popiežių ar svarbiausius aukštuomenės narius. Kitas italų dailininkas, pažinojęs Rafaelio aplinkos žmones – Giorgio Vasari – teigė, jog girdėjo, kad ligonis gydytojams nepaminėjo savo meilės nuotykių. Tai ir paskatino mokslininkus manyti, kad Rafaelis mirė nuo lytiniu keliu plintančių ligų, kurios tais laikais buvo nepagydomos.
Tačiau 1520-ųjų kovas dar buvo ir pakankamai šaltas net ir Italijoje. Todėl tikėtina, kad Rafaelis peršalo ir, galbūt, sirgo plaučių uždegimu. Tačiau jį pražudė ne liga, kaip teigiama naujame tyrime, o gydymas – gydytojai nuleido per daug kraujo.
Buvo diagnozuota, kad Rafaelio kraujas yra nešvarus. Taigi, gydytojai jį nuleido – ir galbūt naudojo dėles. Tai tik sumažino menininko išgyvenimo galimybę, jis nebegalėjo kovoti su infekcija ir mirė. Liga truko 15 dienų, per kurias vyro kraujas buvo nuleistas kelis kartus. Su kiekviena diena Rafaelis vis silpo – tačiau dar suspėjo atlikti paskutinę išpažintį.
Niekas dabar jau nepasakys, ar Rafaelis būtų išgyvenęs, jei jo kraujas nebūtų nuleistas. Tačiau jis tikrai būtų turėjęs didesnę tikimybę susitvarkyti su ta nelemta infekcija.
