Lietuvis inžinierius: robotai dažniau kuria darbo vietas, o ne atima

Užburia, kai konstruodamas negyvus mechanizmus, jiems suteiki gyvybės. Jie ima atlikti kokius nors veiksmus. Net jei tai žaislinis robotukas – jį nagrinėji, mokaisi, nori padaryti dar geriau, kad veiktų lengviau ir efektyviau. Ir šis išradinėjimo džiaugsmas, pats procesas yra patraukliausias. Tai pasakoja ateities inžinieriumi kolegų pristatomas Panevėžio kolegijos lektorius Dovydas Račiūnas.

 A. Švelnos nuotr.
 A. Švelnos nuotr.
 Robotai buvo sukurti pakeisti žmogaus raumenų jėgai.<br> 123rf nuotr.
 Robotai buvo sukurti pakeisti žmogaus raumenų jėgai.<br> 123rf nuotr.
 Vis dėlto žmogus kol kas protingesnis už mechanizmą.<br> 123rf nuotr.
 Vis dėlto žmogus kol kas protingesnis už mechanizmą.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 24, 2021, 9:07 PM

– Panevėžio kolegijoje mokote studentus pramonės automatizavimo ir jiems perteikiate pasaulyje populiarų šūkį „Future – now“ (liet. „Ateitis – dabar“). Kas užkoduota šiuose žodžiuose?

– Pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, sparčiai tobulėja technologijos. Nuo šito nepabėgsi. Tai, kas prieš mėnesį buvo ateitimi, gal jau rytoj taps dabartimi, o fantastika laikyti išradimai – realybe. Todėl mokau studentus ne aklai kalti informaciją, o atsirinkti, kas svarbu šiandien, o ko prireiks galbūt tik po kokių metų. Štai tuomet ir bus svarbu žinoti, kur šitą informaciją surasti ir ja pasinaudoti.

Pastebėjau, kad ir pats, išmokęs naujų dalykų, netrukus juos pamirštu, tarsi ignoruoju. Užtat prireikus būtent tų žinių, jos ima ir atsinaujina.

Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbūs įgūdžiai – greitai suprasti informaciją ir tuoj pat prisitaikyti prie naujovių.

– Bet argi reikia bėgti nuo technologijų? Juk išradimai – tai puiku?

– Kartais išradimai gelbėja, o kartais trukdo, nebežinome, ką su jais daryti.

Kalbant ne inžineriniais terminais, o buitine kalba, kaip pavyzdys yra robotukai, naudojami jau gan dažno gyventojo namuose. Robotukas dulkių siurblys nebėra prabangos prekė. Kaip ir vejapjovė, dronas, indaplovė, drabužių skalbyklė. Didesniuose pastatuose, ypač užsienyje, jau ne naujovė į šviesą ir paros metą reaguojančios žaliuzės.

Tas pat yra ir su mobiliaisiais telefonais, jie sparčiai keičiasi. Atrodytų, patogu, kai delne telpančiame įrenginyje tiek informacijos ir galimybių. Bet puiku tol, kol netampi priklausomas. Ypač priklausomybę skatina socialiniai tinklai.

Kartais nutinka taip, kad kuo išmanesni įrenginiai, tuo kvailesni darosi jo naudotojai. Taip nutinka, nes žmogus visai nebesistengia mąstyti, protauti, bunka atmintis.

Organizmas toks jau yra: jei jo resursai nenaudojami, vadinasi, jie nereikalingi. Su protu, kaip ir su raumenimis – nejudėsi ir atrofuosis.

– Ko tikėdamiesi studentai ateina į kolegiją ir ko išmoksta? Kas yra toji pramonės automatika?

– Mokau labai plačiai – nuo elektros variklio iki robotikos. Paskaitas pradedu nuo pagrindų, elementarių dalykų. Tik matydami visą dėlionę galime suvokti, kaip šis mokslas vystėsi. Ateitis turi sietis su praeitimi.

Pavyzdžiui, robotai buvo sukurti pakeisti žmogaus raumenų jėgai – dažymui, labai siauram judesių spektrui, kai reikia ką nors paimti, perkelti. Jie labai specializuoti, siaurų užduočių. Bet eksperimentai vyksta, tobulėja funkcijos, kaip ir kompiuterių ar mobiliųjų telefonų.

Aš labiau linkstu į pramoninius robotus, su tuo susijęs ir mano, kaip inžinieriaus, darbas.

Daug kur nebe žmonės, o robotai ant paletės krauna sunkius gaminius, ir daro tai greičiau, našiau, nesirgdami. Nors ne, robotai irgi genda.

– Galiu tik pajuokauti, kad robotų nereikia išleisti ir vaiko auginimo atostogų. O rimtai kalbant, juk darbuotojai turėtų nekęsti robotų, nes per juos netenka darbo vietų?

– Dažniausiai įvyksta kaip tik priešingai – darbo vietų robotai kaip tik sukuria, nes kažkas turi juos prižiūrėti. Įmonės, diegiančios robotus, juos suprogramuoja lietuvių kalba, pateikia naudojimo instrukcijas, o jų darbą reguliuojantis žmogus neturi būti koks nors labai jau pasikaustęs specialistas.

Vis dėlto žmogus kol kas protingesnis už mechanizmą.

– Gaudau jūsų žodžius: kol kas? Negi įmanomas fantastinių filmų scenarijus, kai robotai ima valdyti žmoniją?

– Čia jau kalbėtume apie dirbtinį intelektą... (juokiasi.) Kai robotas įdiegiamas, jis atlieka fiziškai sunkiausias užduotis, tokias, kurias atliekant nereikia mąstyti ar protauti. O žmonės perkeliami dirbti lengvesnių darbų.

Pas mus toks paradoksas, kad robotų naudojimą skatina darbininkų trūkumas.

– Kolegos jus pristato kaip gabų ateities inžinierių, jums dar tik 31-eri. Turbūt nesulauktumėte tokio pripažinimo, jei darbas atrodytų nuobodus. Tad kurgi tas žavesys?

– Užburia, kai konstruodamas negyvus mechanizmus jiems suteiki gyvybės. Jie ima atlikti kokius nors veiksmus.

Net jei tai žaislinis robotukas – jį konstruoji, nagrinėji, mokaisi, nori padaryti dar geriau, kad veiktų lengviau ir efektyviau. Ir šis išradinėjimo džiaugsmas, pats procesas yra patraukliausias. Ypač jei pavyksta dar geriau negu tikėjaisi.

– Kokiu darbu likote itin patenkintas?

– Neišnarpliojamų užduočių nebuvo. Gal dėl to, kad nekeliu sau utopinių tikslų. Pramonėje viskas apskaičiuota taip, kad rezultatą vis vien pasieksi, tereikia surasti tam kelius.

Sakykime, įmonė pradėjo darbą nauju įrenginiu – specialus ratukas juostelę turėjo prispausti prie plokštelės. Bet juostelė niekaip neprilipo.

Pamatyti, kodėl taip vyksta, neįmanoma, nes akys nespėja pamatyti viso mechanizmo darbo proceso. Tuomet nufilmavau šį procesą mobiliuoju telefonu. Sulėtinęs vaizdą supratau: reikia pareguliuoti tą ratuką, kad juostelę stipriau prispaustų.

Kiekvienas toks rebusas yra įdomus ir pakylėjantis.

Vienos įmonės robotui per greitai sudilo krumpliaračiai. Ieškojau priežasties, kodėl šitaip nutiko. Supratau, kad mechanizmas buvo netiksliai suprogramuotas, todėl krumpliaračiai gavo per dideles apkrovas. Taip lašas po lašo pamažėle jie ir dilo.

– Visai kaip su netaisyklingu sąkandžiu? Tuomet juk irgi dantys dyla.

– Tie patys principai galioja visose srityse: inžinerijos, medicinos ar programavimo. Pasaulyje egzistuoja tie patys fizikos ir matematikos dėsniai, jų negali apeiti ar sulaužyti.

Už sudėtingų dalykų visuomet slypi paprastesni. Todėl jei nesiseka galvosūkio išspręsti, reikia jį suskaidyti į mažesnes, lengvesnes, dėliones.

– Kalbėjome apie pramoninius ir buitinius robotukus. Bet teko matyti vaizdo įrašą su žaismingą šunį primenančiu keturkoju robotuku. Keisčiausia tai, kad netgi tikri šunys jį palaikė gyvūnu, savo gentainiu. Vieni jo bijojo, kiti bandė žaisti.

– Tai – „Boston Dynamics“ robotukai. Inžinieriai idėjas kopijuoja nuo gamtos, nes per visą evoliuciją ji išgavo geriausius variantus.

Toks šuo robotukas gali lengvai judėti nelygiu paviršiumi. Todėl ir buvo pasirinktas toks keturkojis pavyzdys, o ne, sakykime, dvikojis humanoidas.

Be abejo, kol jį sukūrė, praėjo ne vieni metai eksperimentų.

Ši įmonė yra ne mokslo įstaiga, o pelno siekianti įmonė. Tokius robotukus gali pirkti įmonės – pavyzdžiui, kad per nuotolį patikrintų vamzdynus. Per žmonių gelbėjimo operacijas galima juos pasiųsti į griūvantį namą.

– Keista: suvoki, kad tai tik robotas, bet emocionaliai į jį reaguoji.

– Robotui visiškai nesvarbu, kokios jis formos, jis atlieka savo funkciją. Bet užsienyje kuriami ir humanoidai – su galva, liemeniu, rankomis ir kojomis. Jie panašūs į žmogų, ir žmonės juos labiau mėgsta.

Kodėl maloniau dirbti su humanoidu? Todėl, kad mums pasąmonėje įdiegta funkcija – užmegzti ryšį ir bendrauti su panašiu į save, jaustis viena komanda.

Žmogus taip pat yra visatos evoliucijos kūrinys, bet jo esybė vis dar neperprasta. Niekas tavęs nenuskenuos ir neperskaitys minčių. Nors Amerikoje jau kalbama apie implantus į žmogaus smegenis ir bendravimą mintimis. Bet tai jau būtų intervencija.

– Kitas pavyzdys apie kosminiu greičiu artėjančią ateitį, tapsiančią dabartimi – planai apsigyventi Marse. Kokio ryžtingumo turi būti mokslininkai, pasiryžę kelionei į vieną pusę?

– Nežinau, ar ryžčiausi net vardan mokslo. Tai priklauso ir nuo žmogaus būdo. Bet jei sugebėsime įsikurti Marse, gal sugebėsime išsaugoti ir Žemės planetą?

– Ar visuomet žinojote, kad norite būti inžinieriumi? Kaip sekėsi mokytis kitus dalykus?

– Mokytojai sprendė, ar aš tiksliukas, ar humanitaras. Geriausiai išlaikiau istorijos egzaminą. Sekasi ir kalbos, su užsienio kolegomis bendrauju angliškai, mokausi vokiečių kalbos. Sakote, daug kam per sudėtinga įsivaizduoti elektros srovę, radijo bangas? Tiesiog atlieki eksperimentus, matai rezultatą, žinai, kad tai jau daugybės mokslininkų įrodyta. To pakanka.

– Protingam žmogui gyventi sunkiau ar lengviau?

– Sunkiau. Nedaug išmanančiųjų žinios apsiriboja kiautu aplink save ir jie nekvaršina galvų dėl to, kaip sukasi pasaulis.

O kuo daugiau žinai, tuo dar daugiau nori sužinoti, ir dar aiškiau suvoki, kaip mažai žinai. O tai gali kelti vidinį nerimą. Todėl tarp intelektualų daugiau turinčių neurologinių bėdų.

– Kaip jaučiatės bendraudamas su kitų šalių kolegomis? Ar inžinieriai pas mus pakankamai gerai paruošiami?

– Jaučiuosi lygiavertis. Mes, inžinieriai, visame pasaulyje esame labai panašūs. Galbūt todėl, kad dirbdami naudojame tas pačias technologijas.

Taip susiklostė, kad nebuvau išvažiavęs į užsienį nei studijuoti, nei gyventi. Nėra tokio poreikio. Geri inžinieriai bet kur ras darbo.

– Ar turite kokių nors ateities svajonių, kurias norėtume įgyvendinti?

– Esu realistas. Jei matyčiau nišą, kad sukurtas robotas būtų naudingas... Bet realiau yra ne išradinėti naujus robotus, o tobulinti jau sukurtus. Gal vertėtų pagalvoti apie jų valdymą balsu ir lietuviškai. Kol kas robotai turi savo kalbą – koordinatėmis ir panašiai, o būtų maloniau susikalbėti žmogiškai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.